Kaukaro piliakalnis

Ant Kaukaro piliakalnio stovėjusią pilį 1276 m. užėmė kryžiuočiai. Taip buvo pradėta užkariauti Skaluva. Pasakojama, kad pilyje gyveno kunigaikštis Kaukaras su dukra Eisule. Apie 1840 m. Eisuliuose lankėsi etnografas E. Gizevijus ir užrašė kelis padavimus:

Gražiai ir jaunai Kaukaro kunigaikštytei piršęsis tolimo krašto kunigaikštis. Pirmiausia jis nusiuntęs per pasiuntinius merginos tėvui dovanų keturis puikius žirgus. Paskui ketinęs atvykti pats. Tačiau vienas nedoras pasiuntinys žirgus pakeitęs paprastais kuinais. Užsirūstinęs Kaukaro pilies valdovas ir išprašęs pasiuntinį su tokia dovana lauk. Supykęs tolimo krašto kunigaikštis ir su kariuomene atvykęs keršyti už įžeidimą. Ant pilies mūrų juos sutikusi gražioji kunigaikštytė ir pažadėjusi meiliai priimti tuos, kurie be ginklų įeis į pilį. Dauguma jaunų karių apsidžiaugę ir sugarmėję į ją. Įsižeidusiam kunigaikščiui belikę taikiai derėtis. Tuomet ir paaiškėjęs pasiuntinio nedorumas. Jaunieji viens kitam patikę, netrukus įvyko linksmos vestuvės. Į jas buvusi pakviesta visa kariuomenė.

Kitas padavimas:

Kunigaikštytei Eisulei piršęsi trys draugiško kaimyno sūnūs. Kaukaras pažadėjęs dukterį tam, kuris medžioklės dieną pirmas nuversiąs stumbrą. Susirinkę daug svečių. Jau vakarop vyresnysis brolis pirmas parbloškęs taurą. Jį prie pilies vartų pasitikusi vainiku pasipuošusi kunigaikštytė. Po medžiais jau stovėję valgiais ir gėrimais apkrauti stalai, kieme liepsnojusi šventės ugnis. Eisulė paraginusi svečius maloniai vaišintis, o pati su tėvu nuėjusi į pilies rūmus. Niekas nė nenujautęs, kad kryžiuočiai, nutaikę progą, jau supa pilį. Staiga suzvimbusios strėlės. Daugelis kritę mirtinai sužeisti. Beregint suliepsnojusi Kaukaro pilis. Kryžiuočiams nepavykę pasigrobti Kaukaro turtų. Jie ir pilies valdovai stebuklingai dingę. Karas su kryžiuočiais trukęs dar ištisus metus. Pilys ir kaimai virtę pelenais. Pabėgę pilies valdovai sutelkę anapus Nemuno būrius ir siuntę juos į garbingą kovą su užkariautojais, bet veltui…

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

 

Karaliaučiaus sritis
Garinas
nekilnojamasis kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
1250-1300
5.1.1. atpažinimo kriterijus
4.2.1. atpažinimo principas
apie 1276 m.