Karalienė

Google Maps nuotrauka
Google Maps svetainėje skelbiama informacija. Paveikslėlio naudojimui taikomi autorinių teisių apribojimai

Karalienė (vok. Karalene, nuo 1938 m. Luisenberg) – miestelis dešiniajame Pisos upės krante, 10 km į rytus nuo Įsruties. Šiaurėje – didelis Čiukių miškas. Senasis Karalienės pavadinimas buvo Aukštieji Kumečiai. Ordino laikais čia buvo dvaras, vadintas Hof Hagen. XIX a. Prūsijoje buvo panaikinta baudžiava. Lietuviai kreipėsi į karalienę Luizę ir paprašė, kad ji įsteigtų lietuvių mokyklą ir mokytojų seminariją. Luizė prašymą patenkino ir skyrė lėšų. 1810 m. po jos mirties iš Aukštųjų Kumečių dvaro buvo nuprikta 24 margai (apie 6 ha) žemės su dideliu senu parku ir dviejų aukštų gyvenamuoju namu. Savo geradarės atminčiai vietos lietuviai vietovę pavadino Karaliene. Šis pavadinimas prigijo ir tarp vokiečių. 1811 m. rugpjūčio 5 d. Karalienėje buvo atidaryta pirmoji visoje Lietuvoje lietuviška mokytojų seminarija. Pirmaisiais metais buvo priimti 25 lietuvių našlaičiai bei neturtingų šeimų vaikai, išlaikomi ir mokomi valdžios lėšomis. Vėliau valdžios lėšomis kasmet buvo parengiama 18 mokytojų lietuvių. Pirmasis šios įstaigos vadovas buvo Karlas Augustas Celeris. Seminarija buvo trimetė. Norint joje mokytis, be pradinio mokslo (7 metai), reikėjo baigti dar dviejų metų parengiamuosius kursus. Buvo mokoma lietuvių ir vokiečių kalbos, matematikos, fizikos, muzikos pradmenų, žemdirbystės ir sodininkystės, religijos istorijos, drausmės metodikos, kaimo amatų. Mokymo praktika vyko vietos triklasėje mokykloje ir Poviliškių (1,5 km į prietryčius) vienklasėje lietuvių mokykloje.

1820 m. šią seminariją baigė Jonas Ferdinandas Kelkis (1801–1877) – vienas iš lietuviškos periodinės spaudos pradininkų. Čia tikriausiai mokėsi ir Tilžės mokytojas Erdmonas Šesnakas (1797–1864), privačių lietuvių kalbos kursų vadovas, „Prūsiškos kalendros ant meto 1847“ sudarytojas ir redaktorius. Seminariją baigė (be to, mokėsi ir Karaliaučiaus universitete) Eisulių mokytojas, visuomenės veikėjas Jurgis Meškaitis (1801–1876), lietuvių spaudos bendradarbis Jonas Urbonas (1807–1886), dirbęs Pagėgių, Tilžės, Įsruties mokyklose. Apie 1835 m. seminariją baigė pirmas lietuvių laisvamanis visuomenės veikėjas Maurus Pucas (apie 1810–po 1852), ilgiausiai mokytojavęs Žiliuose. Apie 1857 m. į seminariją įstojo Adomas Einaras (1842–1906), gimęs Bendikiuose, Klaipėdos apskrityje. Jis mokytojavo Klaipėdos apskrityje. Perėmęs iš profesoriaus F. Kuršaičio „Keleivį“, leido jį 1880–1886 m. („Naujasis keleivis“, o vėliau – vėl „Keleivis“). Į jį dėdavo J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių veikėjų straipsnius. Vėliau nuo lietuvių veiklos pasišalino. 1873 m. Karalienės seminariją baigė lietuvių ir vokiečių knygų apie bites ir bitininkystę Autorius Endrikis Radžiūnas (apie 1854–po 1917). 43 metus mokytojavęs Ragainės apskrities kaimuose, jis persikėlė į Tilžę, kur tikriausiai ir mirė. 1901–1904 m. seminarijoje mokėsi poetas Fridrichas Bajoraitis (Paukštelis) (1883–1909). Eilėmis jis žadino tautinę savimonę ir stengėsi suburti Mažosios Lietuvos jaunimą. 1905 m. jis organizavo jaunųjų lietuvių susirašinėjimą ir kilnojamą lietuvių knygų biblioteką. Baigęs seminariją, mokytojavo Paleičiuose (Šilutės apskritis). Iš čia buvo perkeltas į Rukus (netoli Pagėgių). Nepaisydamas valdžios draudimo, mokė vaikus lietuvių kalbos. Po 1906 m. Kalėdų ligotas grįžo į tėvų namus Medukalniuose ir gyveno iš pašalpos. Sulaukęs 26 metų mirė džiova. Vienas garsenių jo eilėraščių apie Lietuvą buvo: „Broliai, sesers, žinot jau? / Lietuva atbunda! / Ir girdėjau ir mačiau: / Visur kruta, juda! / Visur skamba tie garsai: / „Visur vis lietuviškai! / Mes, mes – nepražūsim! / Buvom! Esam! Būsim!“

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Zelonyj Bor
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
architektūra
atmintinos vietos
vietovės
1800-1850
1850-1900
1900-1950
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.2.2. atpažinimo principas
4.2.3. atpažinimo principas
Adomas Einaras (1842–1906)
Endrikis Radžiūnas (apie 1854–po 1917)
Erdmonas Šesnakas (1797–1864)
Fridrichas Bajoraitis (1883–1909)
Jonas Ferdinandas Kelkis (1801–1877)
Jonas Urbonas (1807–1886)
Jurgis Meškaitis (1801–1876)
Maurus Pucas (apie 1810–po 1852)