Karaliaučius, Tvangystė

Nuotrauka iš https://en.wikipedia.org/wiki/Kaliningrad#/media/File:Old_cathedral_of_Kaliningrad_in_Russia.jpg, skirta viešam naudojimui

Tvangystė, Karaliaučius (vok. Königsberg) — didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio — Mažosios Lietuvos kultūros centras. Išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių. Karaliaučius turėjo tokius rajonus: senamiesčio (tarp pilies tvenkinio ir Priegliaus), Šteindamo (j šiaurės vakarus nuo senamiesčio), Tragheimo (į šiaurę), Lėbenichto (j rytus), Zakheimo (j pietryčius, už Lėbenichto), Knypavos (j pietus, Priegliaus sala), Priemiesčio (j pietus nuo Knypavos).

Kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai šią vietovę vadinę Tvangste (Tuwangste) nuo ten buvusio tuo vardu miško. M. Jerošinas, Petro Dusburgiečio kronikos vertėjas iš lotynų kalbos j vokiečių kalbą, rašė Twangste. Per 1413 m. vengrų diplomato B. Makros vadovautas lietuvių derybas su kryžiuočiais vietovė vadinta Twangst, Twongst, Twoyngst. Pensilvanijos universiteto prof. baltistas A. Salys manė, kad sembai šį vardą bus tarę Tvanksta. Etimologiškai jis sietinas su lietuvių žodžiu tvanka (tvenkinys). Vokiečiai XIII–XIV a. tarmiškai rašė Kunigsberk, Kunisberk, Königsberk ir pan. Pagaliau nusistovėjo Königsberg vardas. Senuose lotyniškuose raštuose randamas vertinys Mons Regius. Mažosios Lietuvos lietuviai miestą vadino Karaliaučiumi.

Po Didžiojo prūsų sukilimo tiek prūsų, tiek atvykusių lietuvių buvo ne kartą norėta paimti Karaliaučiaus pilį. 1370 m. čia žygiavo jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė. Dar nespėjo jie susijungti, o Kęstučiui jau teko kautis prie Rūdavos. Karaliaučiaus pilis liko neliesta. Kryžiuočių kronikose minima, jog 1409 m. j Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas. 1412 m. Žemaitijos bajorai vėl ragino Vytautą traukti j Karaliaučių, „nes tai yra jo tėvų žemė“. 1457 m. į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o po 1454–1466 m. karo Ordinas čia perkėlė savo sostinę iš Marienburgo. XVII a. pilis, kuri tapo hercogų dvaru, buvo rekonstruota.

Nors miestas augo valdomas vokiečių, tačiau jame ir apylinkėse dar ilgai gyveno lietuviai. Yra duomenų, kad XVI a. Karaliaučiuje lietuviai sudarė apie penktadalį visų gyventojų. Prasidėjus reformacijos judėjimui Prūsijoje, pakito vietos lietuvių kultūrinis gyvenimas. Karaliaučiaus katedroje 1525 m. per Velykų pamokslą vyskupas Polencas paskelbė pereinantis į Liuterio tikėjimą – jis pakvietė visus gyventojus juo sekti. Įsigalėjus protestantizmui Karaliaučius tapo lituanistikos centru.

1546 kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko Martynas Mažvydas (1539—1542 jis dėstė Vilniaus evangelikų aukštesniojoje mokykloje). 1548 jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą. Studijuodamas parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“. 1549, kaip nemokantis
vokiečių kalbos, buvo paskirtas kunigu į Ragainę.

1722—1746 m. Karaliaučiuje gyveno Kristijonas Donelaitis. Iš pradžių, matyt, glaudėsi pas savo brolį Pričkų, auksakalį, žymų to meto muzikos ir fizikos prietaisų dirbėją (pagamino pirmąjį šiame krašte fortepijoną). 1731–1736 m. K. Donelaitis mokėsi Albrechto kolegijoje (katedros mokykloje, įkurtoje XIV a.). 1736—1740 m. studijavo Karaliaučiaus universitete („Albertinoje“). 1740 m. liepos pab. K. Donelaitis išvyko dirbti kantoriumi į Stalupėnus. 1743 m. liepos pradžioje vėl atvyko į Karaliaučių ruoštis pastoriaus egzaminams. Juos laikė spalio 14 d., o 21 d. buvo įšventintas į kunigus.
Svarbūs yra universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos nuopelnai lietuvių kultūrai. Liudvikas Rėza gimė 1776 m. Kuršių nerijos Karvaičių kaime (apie 2 km į š. nuo Preilos). Mirus tėvams, Liudviką pasiėmė tolimas giminaitis, Rasytės paštininkas Bernas. 1771 m. buvo priimtas į Karaliaučiaus miesto Lėbenichto beturčių namus. Lankė Lėbenichto lotyniškąją mokyklą ir mokė kitus vaikus. Peršoko kelias klases, ir 1794 m. rudenį buvo nusiųstas į Karaliaučiaus universitetą. 1795 m. balandžio mėnesį Liudvikas Rėza tapo studentu. Padirbėjęs namų mokytoju Ylavos apskrityje, L. Rėza 1800 m. ėmė tarnauti Karaliaučiaus įgulos pamokslininku (nuo 1807 m. dar laikė lietuvių pamaldas Karaliaučiaus daboklės bažnyčioje). Tais pačiais metais apgynė mokslų daktaro disertaciją „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal Kantą“ ir privatdocento teisemis ėmė dėstyti un-te Rytų kalbas ir teologiją (nuo 1810 m. ekstraordinarinis profesorius). L. Rėza bendravo su istoriku ir rašytoju Liudviku Bačka, kuris 1772–1775 m. studijavo Karaliaučiaus universitete.

1810 m. L. Rėzos iniciatyva įsteigta Lietuvių Biblijos platinimo draugija. Kadangi pirmieji Biblijos leidimai (1735 m. ir 1755 m.) buvo rengti iš M. Liuterio versijos ir neatitiko originalų, Rėza subūrė talkininkus naujam vertimui. Darbą nutraukė 1812—1814 metų karas. 1811—1816 m. L. Rėza dirbo brigados pamokslininku. Lankėsi Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje (visur domėjosi menu ir muziejais). Įspūdžius aprašė 1814 m. Berlyne išleistoje knygoje „Žinios ir pastabos iš karo pamokslininko dienoraščio“. 1814 m. užsukęs į Londoną, Britanijos Biblijos draugijoje išsirūpino 200 svarų sterlingų paramą lietuvių Biblijai leisti. Ji išėjo 1816 m. (Senasis testamentas 3000 egz. tiražu, Naujasis — 6000 egz.; 1824 m. išėjo Rėzos parengtas 4-asis Biblijos leidimas). Išleidęs Bibliją,
L. Rėza pasitraukė iš kariuomenės pamokslininko pareigų. L. Rėza 1817 m. kreipėsi per spaudą į visuomenę prašydamas siųsti jam lietuvių liaudies dainas ir neskelbtus lietuvių literatūros kūrinius. Dainoms rinkti pasitelkė lietuvių Biblijos rengėjus. J. Jordanas atsiuntė K. Donelaičio „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ originalus, J . H. Holfeldas „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ nuorašus. Tuomet L. Rėza atsišaukimu „Lietuvių literatūros bičiuliams paskelbė „Metų“ prenumeratą (L. Rėza šį pavadinimą ir sugalvojo). Dalį „neviežlyvai“ lietuvius vaizduojančių eilučių L. Rėza praleido, viską stropiai išvertė į vokiečių kalbą ir savo lėšomis 1818 m. birželio mėn. išleido abiem kalbom. Poemą L. Rėza laikė liet. tautos skydu nuo germanizacijos. Tilžės laikraštis „Das Tilsįter gemeiniįtzige Wovhenblatt“ (1818 m. liepos 10 d.) rašė: „Prof. Rėza daug nusipelnė, išgelbėdamas iš užmaršties šį rašytoją, kurio rankraštis jau buvo laikomas dingusiu <…>“ (1—oji recenzija pasirodė Karaliaučiaus laikraštyje ,.Königl. Preuss. Staats — nd Friedens Zeitung“, 1818.06.26).

L. Rėza priklausė Karaliaučiaus mokslinei draugijai, darė pranešimus iš lietuvių istorijos bei lietuvių literatūros. Universitete jis skaitė paskaitas apie K. Donelaitį. Daugelio organizacijų narys, konsitorijos tarėjas prof. L. Rėza buvo žinomas toli už Mažosios Lietuvos. Mokytis lietuvių kalbos pas jį buvo atvykęs P. Kepenas, garsus etnografas,  Peterburgo mokslų akademijos akademikas.

1831 m. pradžioje pas L. Rėzą viešėjo poetas ir tautosakininkas Simonas Stanevičius, jam padovanojęs 1829 m. išleistą rinkinį „Dainos žemaičių“, ir istorikas bei švietėjas Jurgis I Konstantinas Pliateris. Mirė L. Rėza 1840 m. rugpjūčio 30 d. Jo pageidavimu iš paliktų lėšų 1853 m. buvo pastatytas studentų bendrabutis,
kurio gyventojai gaudavo ir nemokamą išlaikymą. L. Rėzos rankraščiai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo saugomi Karaliaučiaus valstybiniame archyve (neišliko). Jo bibliotekos didžioji dalis buvo parduota iš varžytinių (1857 vienetai beveik iš 3000).

L. Rėza palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiose  Knypavos (Katedros) kapinėse. Jos neišliko (dabar P. Bagrationo 135, vaikų darželio teritorijoje). Ant kapo stovėjo dekoruota stela su netikslia gimimo data ir gimimo vieta vienoje paminklo puseje, o kitoje — užrašas: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“. Pietiniame šone atversta Biblija ir užrašas: „Tai esti Wissas szwentas Rasztas“, šiauriniame — darbų pavadinimai: „Dainos. Donaleitis Jahreszeiten. Prutena“. Paskutinę žinomą L. Rėzos kapo nuotrauką prieš pat karą padarė L. Rėzos tyrinėtojas, Kauno universiteto profesorius Juozas Eretas.

Nė vienas iš pastatų, kur gyveno L. Rėza, po Antrojo pasaulinio karo neišliko: 1817  m. jis gyveno Münzen Str. 6, 1820 m. — Prinzessin Str. 4, 1839  – Linden Str. 24. Buvo dvi gatvelės, susijusios su L. Rėzos vardu: Resa Str. ir Resanium Str. (Rėzos ir Rėzaniumo).

L. Rėza bendravo su daugeliu to meto poetų ir istorikų. Vienas iš jų buvo istorikas ir rašytojas Liudvikas Bačka (1772—1775  m. studijavęs Karaliaučiaus universitete, apakęs apsigyveno tėvo
dvare, 1782 m. grįžo į Karaliaučių ir mokėsi lietuvių kalbos. Nuo 1799 m. dėstė istoriją Karaliaučiaus artilerijos akademijoje). L. Bačka išleido „Karaliaučiaus istoriją ir aprašymą“ (1787–1790 m.), dalimis leido „Prūsijos istoriją“ (1792—1800 m., 6 tomai),
1767 m. parašė istorinį romaną „Vytautas“. Paskatino Ostermejerį parengti lietuvių kalbos gramatiką.

1909 prof. A. Becenbergerio ir kitų dėka Karaliaučiuje buvo įkurias Rytprūsių Tėvynės muziejus (Ostpreussisches Heimatmusemn). Jis išsidėstė abipus Freigraben upelio, greta zoologijos sodo. Muziejui skirtas plotas – apie 5 ha. Vyravo lietuviškos sodybos. Upelio krante buvo piliakalnis, prie jo — kapinaitės, Lietuvos žvejo namas, didelė lietuviška sodyba (7 nameliai), keletas originalių klėčių bei kitų trobesių. 1940  m.muziejus buvo perkeltas prie Alenšteino (dabar – Olštinas, Lenkija). Ten dar išliko keletas trobesių, pergabentų iš Karaliaučiaus.

Karaliaučius garsėjo kaip lietuviškos spaudos židinys. Beveik iš 190 Karaliaučiuje 1524—1940 m. veikusių spaustuvių ir spaustuvėlių lietuvių kalba leidinius spausdino 23. Iki XVIII a. vidurio dauguma jų buvo išsidėsčiusios tarp pilies, Pilies tvenkinio ir Naujojo Priegliaus, matyt, spaustuvininkai, kaip ir kiti amatininkai, turėjo savo rajoną. 1523 m. Karaliaučiuje įsikūrė spaustuvininkas Hansas Veinreichas. 1524 m. vasario 26 d. jis išleido pirmąjį Mažojoje Lietuvoje leidinį — vyskupo G. Polenco 14 puslapių kalėdinį pamokslą. 1545 H. Veinreichas išleido pirmąjį prūsišką katekizmą, 0 1547 m. gruodžio 9 d. kunigaikščio Albrechto lėšomis išspausdino Martyno Mažvydo „Katekizinusa prasti žadei…“ – pirmąją lietuvišką knygą. Spaustuvė buvo Lėbenichte, o savo spaudos kioskas – prie laiptų, vedančių iš senamiesty esančios pinigų kalyklos aukštyn į pilį. „Prie Altštato pilies laiptų ieškokite manęs, kas trokšta pirkti“,— taip išspausdinta keleto knygų tituliniuose puslapiuose. Po H. Veinreicl’io lietuviškas knygas ėmė spausdinti Jonas Daubmanas, atvykęs iš Niurnbergo 1553 m. Nuo 1554 m. iki mirties (1573 m.) jis laikė spaustuvę savo namuose prie pat Pilies tvenkinio. 1557 m. su savo knygomis jis buvo atkeliavęs ir į Vilnių. Išleido 5 lietuviškas knygas: M. Mažvydo „Formą Krikštymo“ (1559 m.), jo giesmes (1566 m. ir 1570 m.). Iki 1576 spaustuvei vadovavo sūnus Bonifacas, paskui žentas Jurgis Osterbergeris, kuris išleido 18 liet. knygų. Tarp jų 1589 m. išleido J . Bretkūno giesmyną „Giesmės Duchaunos“ ir maldaknygę „Kolektos“, 1591 m. — beveik 1000 puslapių „Postilę“ (tūkstančio egz. tiražu), 1582 m.— pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją — M. Strijkovskio „Kroniką“.

1639 m. iš Rostoko atvyko spaustuvininkas Jonas Roisneris. 1653 m. jis išspausdino D. Kleino (žr. Tilžė) „Grammatica Litvanica“ – pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, 1666 m. — jo „Naujas giesmių knygas“. Iš viso J. Roisneris išleido 13 lietuviškų knygų. Roisnerių spaustuvė buvo Šv. Dvasios g. 5 (Heilligen-Geistgasse). Iki 1742 m. ji priklausė Reisnerių šeimai, 0 1751 m. buvo nupirkta ir prijungta prie Hartungų spaustuvės.

Nuo 1734 m. ėmė kilti spaustuvininkai Hartungai. Pirmasis savininkas – Jonas Heinrichas Hartungas. Per šimtą metų jų firma išspausdino daugiau kaip pusę Karaliaučiuje išleistų lietuviškų knygų, pvz., P. Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimą“ (vokiečių kalba, 1747 m.), K. Donelaičio „Metus“ (1818 m.), pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį _ L. Rėzos „Dainas“ (1825 m.). Iš 1900 Karaliaučiaus adresų knygos matyti, kad Hartungų firmai priklausė namai Heiligengasse 5 (buv. Šv. Dvasios g., neišliko), Münchenhofgasse 2 (neišliko), Langgasse 19 (namas neišliko).

1793 m. naują spaustuvę įsteigė Georgas Heinrichas Degenas (mirė 1813 m.). Išspausdino L. Rėzos „Pruteną“ ir kitų

knygų. Jam mirus, sūnus, taip pat Heinrichas, 1816 m. išleido

pagarsėjusią L. Rėzos Bibliją. Pirmoji lietuviška grožinė knyga —J. Šulco „Ezopo pasakėčios“ buvo išspausdinta 1706 m. H. Georgio spaustuvėje.

1832 m. Karaliaučiuje buvo išspausdintas vienas iš pirmųjų lietuviškų laikraščių— „Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonų“. Redagavo F. Kelkis. 1849—1880 m. čia ėjo „Keleivis iš Karaliaučiaus, broliams lietuvininkams žinias pranešąs“, 1862 m. — „Paslas vyriausias draugystės“, 1885—1886 m. — „Žiūronas, kas ketvergą Karaliaučiuje išduodamas“. Spaudos draudimo laikais lietuvių spaudos centras persikėlė į Tilžę.

XIX a. Karaliaučiuje sutelkus Rytų Prūsijos administracines, ekonomines, teisines, švietimo įstaigas, miestas labai išaugo. Plėtėsi uostas, pramonė, daugėjo gyventojų. 1782 m. buvo 31 368 gyventojai, 1888 m. —140 909, 1910 m. — 249 600, 1939 m. — 373 464, 1947 m. — 25 000 (visi atsikėlę iš Rusijos). 1979 m. — 359 200 gyventojų.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučius labai nukentėjo. 1944 m. rugpjūčio 20 ir rugsėjo 2 d. miestą smarkiai bombardavo anglų ir amerikiečių aviacija. Puikus viduramžių miestas, vadintas Šiaurės Venecija, virto didžiule griuvėsių krūva. Buvo sugriauta 70% pastatų. 1945 m. sausio 15 d. prie Karaliaučiaus priartėjo sovietų armija. Jos artilerija sugriovė dar beveik 20% pastatų.

1945 m. gegužės 8 d. pasirašytas įsakymas dėl žuvusių karių palaikų perkėlimo į brolišką kapą ir dėl memorialo sukūrimo. Kūrybinėje grupėje buvo du architektai iš Maskvos ir lietuvių skulptoriai E. Pundzius, P. Vaivada, K. Jarošiūnas, P. Jakimavičius, B. Petrauskas, vadovaujami J. Mikėno (jis už kompoziciją „Pergalė“ gavo TSRS valstybinę premiją).

1990 m. Karaliaučiuje gyveno per 3000 lietuvių. 1989 m. sausio 15 d. įsikūrė Kaliningrado lietuvių draugija.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

Karaliaučiaus sritis
Kaliningradas
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
archeologija
architektūra
atmintinos vietos
kapai
vietovės
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
1950-2000
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.3. atpažinimo principas
4.1.4. atpažinimo principas
4.1.5. atpažinimo principas
4.2.1. atpažinimo principas
4.2.2. atpažinimo principas
4.2.3. atpažinimo principas
Algirdas (1296–1377)
Herkus Mantas (m. 1273)
Johanas Frydrichas Hohlfeldtas (Johann Friedrich Hohlfeld) (1767–1829)
Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822)
Juozas Mikėnas (1901–1964)
Jurgis I Konstantinas Pliateris (Plioteris) (1810–1836)
Kęstutis (apie 1297–1382)
Liudvigas Adolfas Francas Jozefas Bačka (Ludwig Adolf Franz Josef Baczko) (1756–1823)
Liudvikas Bačka
Liudvikas Rėza (1776–1840)
Martynas Mažvydas (1510–1563)
Simonas Stanevičius (1799–1848)
Vytautas Didysis (apie 1350–1430)