Jurgis Radvila (1556 m. Vilniuje – 1600 m. Romoje), Vilniaus vyskupas ordinaras. Nuo 1583 m. kardinolas. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Olykos (Voluinės sr.) ir Nesvyžiaus kunigaikštis. Evangelikas reformatas, vėliau katalikas.
1570 m. išsiųstas studijuoti į Leipcigo universitetą. 1571 m. susipažino su jėzuitais, pas juos mokėsi Poznanės, vėliau Vilniaus kolegijoje. Nuo 1573 m. Vilniuje mokėsi pas Petrą Skargą. 1574 m. viešai išpažino katalikybę ir popiežiaus Grigaliaus XIII paskirtas Vilniaus vyskupo koadjutoriumi (pagalbininku) su įpėdinystės teise. 1575–77 m. Romoje studijavo filosofiją ir teologiją. Brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio reikalavimu 1577 m. išsiųstas į Lietuvą, norėjo tapti jėzuitu. 1578 m. su broliu Albrechtu išvyko į Santjago de Compostelą, ketino keliauti į Jeruzalę, bet mirus Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui turėjo perimti jo pareigas ir 1581 m. grįžo į Vilnių. Kovojo su protestantizmu.
1582 m. įsteigė Vilniaus vyskupijos seminariją. 1583 m. Rygoje įšventintas kunigu, po kelių mėnesių – Vilniaus vyskupu. 1582–84 m. padėjo rengti Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588 m.). 1586 m. Romoje gavo kardinolo skrybėlę ir titulinę Šv. Siksto bažnyčią. 1591 ir 1592 m. dalyvavo konklavoje. Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, 1591 m. J. Radvila savo veiklą perkelia iš Vilniaus į Krokuvą. Rūpinosi Brastos bažnytinės unijos (1596 m.) sudarymu. Buvo vienas artimiausių Zigmanto Vazos patarėjų, 1592 m. palaimino jo santuoką su Ona Habsburgaite.
1599 m. rudenį nesveikuojantis kardinolas atvyko į Romą dalyvauti Jubiliejinių metų šventėje – Šventųjų durų (lot. Porta Sancta) Šv. Petro bazilikoje atidarymo ceremonijoje. Peršalęs atgulė, įsiligojo, susirgo plaučių uždegimu ir 1600 m. sausio 21 d. mirė, būdamas 43 metų. Popiežius Klemensas VIII , kurį puikiai pažinojo J. Radvila, buvo vienas paskutiniųjų žmonių, lankęs kardinolą mirties patale. Vykdant paskutinę kardinolo valią, jo palaikai buvo palaidoti Romos jėzuitų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje. Gedulingas pamaldas laikė J. Radvilos jaunystės draugas – kardinolas Roberto Bellarmino, vėliau paskelbtas šventuoju.
J. Radvila palaidotas po šventovės grindimis, netoli didžiojo altoriaus, dešiniosios navos gale – priešais įėjimą į Švč. Jėzaus Širdies koplyčią. Ant marmurinės herbinės antkapinės lentos užrašyta: „Cardinalis Radzivili Episcopi Cracoviensis Ducis Olicae et Niesvisi“ (iš lot. Kardinolas Jurgis Radvila, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, Krokuvos vyskupas). Lietuvos istorijai svarbu, kad J. Radvila, prieš tapdamas Krokuvos vyskupu, buvo Vilniaus vyskupas.
Istorikai Radvilas dažnai yra linkę sieti su lenkiška kultūra, tačiau J. Radvilos atvejis kitoks. Anot L. Jovaišos, kardinolas laikė save lietuviu, atstovavo būtent LDK interesams ir dalyvavo pasitarimuose su Lietuvos ponais. Ir tik išimtis lėmė, kad gyvenimo pabaigoje tapo Krokuvos vyskupu.
Jovaiša Liudas, https://www.vle.lt/straipsnis/jurgis-radvila-1/
Marciukaitė Nerija, https://www.itlietuviai.it/ispudingoje-romos-baznycioje-slypi-pirmojo-lietuvos-kardinolo-kapas/
