Įsrutis (vok. Insterburg) – miestas, įsikūręs Ungurupės (Angerapės) pakrantėse. Vakaruose į ją įteka Įstra, ir upė gauna Priegliaus pavadinimą. Įsrutis yra sena nadruvių gyvenvietė. Sugriovę čia stovėjusią pilaitę kryžiuočiai čia pasistatė savo medinę pilį, kurią netrukus sunaikino lietuviai. 1336 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį iš akmenų ir plytų su keturiais bokštais, kuri virto komtūrijos centru. 1347 m. lietuviai ją vėl sunaikino. Atstatytą pilį 1370 m. užėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. 1409 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nusiuntė į Prūsiją savo brolį Žygimantą, kuris nuniokojo Įsručio apylinkes ir išsivarė daug belaisvių.
1525 m. Įsrutis tapo apylinkės centru, 1583 m. gavo miesto teises ir herbą. 1782 m. Įsrutyje buvo 4528 gyventojai, o 1939 m. 48714 gyventojai. 1536 m. dvasininkas Jonas Tartyla (Batockis) pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba. 1537 m. jo rūpesčiu buvo pastatyta bažnyčia, 1610 – 1612 m. pastatyta nauja. XX a. pr. šioje bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo laikomos tik du kartus per metus. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje įrengtas sandėlis, 1978 m. joje kilo gaisras ir bažnyčia buvo visiškai nugriauta.
1707 m. į Įsrutį buvo paskirtas Jokūbas Perkūnas (čia miręs 1711 m.). Jis parašė lietuvių – vokiečių kalbų žodyną, domėjosi šnekamąja lietuvių kalba.
Nuo 1869 m. Įsručio mokykloje mokytojavo publicistas, poetas, vertėjas Liudvikas Pasargė, kuris buvo didelis Kristijono Donelaičio gerbėjas. Jis į vokiečių kalbą išvertė ir 1894 m. su paaiškinimais išleido K. Donelaičio „Metus”. Lietuvių kalbos L. Pasargė išmoko iš F. Kuršaičio.
1924 m. Įsrutyje buvo pastatytas paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, įkurtam 1860 m. Prūsijos kariuomenėje. Šis pulkas dalyvavo Prūsijos-Austrijos, Vokietijos-Prancūzijos bei Pirmajame pasauliniame karuose ir kitose karinėse operacijose. 1950 m. paminklas buvo sugriautas, 2006 m. atstatytas naujai.
Lietuvių veikla Įsrutyje suaktyvėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie skaitė Tilžėje ir kitur leidžiamą lietuvišką spaudą, čia lankėsi lietuvių visuomenininkai. Po Pirmojo pasaulinio karo Įsruties lietuvis F. Baželaitis drauge su kitais įkūrė Įsruties lietuvių draugiją, kuri veikė 1919–1920 m. Sueigose buvo dainuojama ir kalbama lietuviškai. Mieste veikė ir prūsų lietuvių susivienijimo skyrius.
Įsrutyje taip pat veikė 1910–1914 m. Gumbinės lietuvių draugija, čia vyko jos susirinkimai.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
