Įsrutis

Google Maps nuotrauka

Įsrutis (vok. Insterburg) – miestas, įsikūręs Ungurupės (Angerapės) pakrantėse. Vakaruose į ją įteka Įstra, ir upė gauna Priegliaus pavadinimą. Įsrutis yra sena nadruvių gyventvietė. Sugriovę čia stovėjusią pilaitę kryžiuočiai čia pasistatė savo medinę pilį, kurią netrukus sunaikino lietuviai. 1336 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį iš akmenų ir plytų su keturiais bokštais, kuri virto komtūrijos centru. 1347 m. lietuviai ją sunaikino. Atstatytą pilį 1370 m. užėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. 1409 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nusiuntė į Prūsiją savo brolį Žygimantą, kuris nuniokojo Įsručio apylinkes ir išsivarė daug belaisvių.

1525 m. Įsrutis tapo apylinkės centru, 1583 m. gavo miesto teises ir herbą. 1782 m. Įsrutyje buvo 4528 gyventojai, o 1939 m. 48714 gyventojai. 1536 m. gegužės 30 d. į Įsrutį buvo paskirtas dvasininkas Jonas Tartyla-Batockis (Jonas Tartilavičius-Batakietis). Čia jis pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba. 1537 m. jo rūpesčiu buvo pastatyta bažnyčia, tačiau tais pačiais metais J. Tartyla buvo paskirtas į Ungurą (Angerburg, Węgorzewo, dab. Lenkija). Į J. Tartylos vietą atėjęs vokietis U. Bingelstetas bažnytinės valdžios prašė jam skirti piniginį priedą už tai, kad pamaldos būtų laikomos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba. Lietuviškai pamaldos buvo laikomos prie Unguros stovėjusioje Liuterio bažnyčioje. Jai sunykus, 1610 – 1612 m. pastatyta nauja, o 1912 m. jos bokštas įgavo baroko bruožų. XX a. pr. šioje bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo laikomos tik du kartus per metus. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje įrengtas sandėlys, 1978 m. joje kilo gaisras ir bažnyčia buvo visiškai nugriauta.

Apie 1624 m. Isrutyje gimė lietuvių poetas Merkelis Švoba, mokęsis Karaliaučiaus universitete. Jis kūrė pasaulietinę poeziją.

1626 – 1653 m. Įsrutyje kunigavo Valentinas Fojerštokas, bendradarbiavęs su Liudviku Rėza 1625 m., kuomet leido Jono Bretkūno verstas Dovydo psalmes. Vėliau su kitu Įsručio kunigu rengė lietuvių giesmyną. V. Fojerštokas pamokslus sakė lietuvių kalba. Jis mirė 1653 m. Įsrutyje.

1667 m. sausio 18 d. Įsrutyje gimė religinių leidinių redaktorius ir vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Berentas. 1719 m. jis buvo išrinktas evangelikų vyskupu. Mirė 1737 m. ir buvo čia palaidotas. Svarbiausias jo darbas – J. Kvanto Biblijos vertimas ir jos įžanga.

1707 m. į Įsrutį buvo paskirtas Jokūbas Perkūnas Jaunesnysis (čia miręs 1711 m.). Jis parašė lietuvių – vokiečių kalbų žodyną, domėjosi šnekamąja lietuvių kalba.

1727 m. į Įsrutį atsikėlė religinių raštų vertėjas Adomas Henrikas Piligrimas (1702–1757), kuris kunigavo iki mirties ir buvo čia palaidotas.

1831 m. kovo 11 d. Įsrutyje gausioje teisininko šeimoje gimė rašytojas Ernstas Augustas Georgas Vichertas (Wichert), kuris lankė Karaliaučiaus gimnaziją ir baigęs Karaliaučiaus universitetą 3 metus dirbo teisėju Priekulėje, po to – 15 metų Karaliaučiuje. Kartu su kitais 1864 m. Karaliaučiuje jis įsteigė istorijos žurnalą „Altpreussische Monatsschrift“. Domėjosi krašto istorija, parašė apie 30 dramų ir 18 romanų, daugiausia Prūsijos ir Lietuvos tematika. Reikšmingiausias jo kūrinys – „Lietuviškos apysakos“ (2 tomai, 1881–1890 m.). Kelios apysakos yra išverstos į lietuvių kalbą. E. A. G. Vichertas mirė Berlyne 1902 m.

1852–1862 m. Įsrutyje kunigavo Vidurio Lietuvos Respublikos lietuvių ulonų pulko pamokslininkas Vilhelmas Merlekeris. Jis yra išvertęs ir išleidęs lietuviškų religinių raštų. 1854 m. jis parengė kaliniams skirtą religinę knygą „Dieviškas prisivertimo zerkolas“. 1924 m. Įsrutyje buvo pastatytas paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, įkurtam 1860 m. Prūsijos kariuomenėje. Šis pulkas dalyvavo Prūsijos-Austrijos, Vokietijos-Prancūzijos bei I pasauliniame karuose ir kitose karinėse operacijose.

Nuo 1869 m. Įsručio mokykloje mokytojavo publicistas, poetas, vertėjas Liudvikas Pasargė, kuris buvo didelis Kristijono Donelaičio gerbėjas. Jis į vokiečių kalbą išvertė ir 1894 m. su paaiškinimais išleido K. Donelaičio „Metus“. 1876 m. lankėsi Tolminkiemyje. Lietuvių kalbos L. Pasargė išmoko iš F. Kuršaičio. Jis parašė ir išleido keletą knygų apie Mažąją Lietuvą, pavyzdžiui 1878 m. pasirodžiusią knygą „Iš baltų kraštų“. Persikėlęs į Karaliaučių dirbo teisininku.

1876 m. vasario 18 d. Įsrutyje gimė lietuvių kilmės vokiečių kompozitorius Maksas Lauriškus, rašęs muziką fortepijonui, pučiamiesiems, simfoniniam orkestrui. Baigė Berlyno konservatoriją. Apie jo gyvenimą Mažojoje Lietuvoje trūksta žinių. Manoma, kad gimnaziją jis baigė baigė Isrutyje. M. Lauriškus buvo gerai susipažinęs su lietuvių liaudies kūryba, jautė didelę simpatiją lietuviams ir Lietuvai. Jo ryšius su lietuvišku folkloru atspindi pjesė klavyrui, pavadinta „Lietuviškąja“, parašyta 1903 m., kada kompozitoriui buvo 27 metai. 1914 m. jis taip pat parašė suitą pučiamiesiems, kuri taip pat vadinasi „Lietuviškąja“ ir kurios dalys pavadintos „Apie kraštą ir žmones“, „Vakaro peizažas“, „Daina (liet.)“, „Kaimo romansas“, „Metturgis“ (liet.). Kompozitorius mirė 1929 m. Berlyne.

XIX a. pab. – XX a. pr. veikė Įsruties senovės draugija. Ji turėjo muziejų ir biblioteką, kurioje buvo XIX a. vertingų lietuviškų knygų. Draugijos valdybos narys A. Hornas buvo pirmosios biografijos apie K. Donelaitį autorius (1893 m.). Po 1925 m. draugijos knygų fondus perėmė 1922 m. įsteigta Įsruties miesto biblioteka.

Lietuvių veikla Įsrutyje suaktyvėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie skaitė Tilžėje ir kitur leidžiamą lietuvišką spaudą, čia lankėsi lietuvių visuomenininkai. Po Pirmojo pasaulinio karo Įsruties lietuvis F. Baželaitis drauge su kitais įkūrė Įsruties lietuvių draugiją, kuri veikė 1919–1920 m. Sueigose buvo dainuojama ir kalbama lietuviškai. Mieste veikė ir prūsų lietuvių susivienijimo skyrius.

Įsrutyje taip pat veikė 1910–1914 m. Gumbinės lietuvių draugija, čia vyko jos susirinkimai.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990);

http://www.ve.lt/naujienos/senoji-vakaru-lietuva/zmogaus-istorija/stanislavas-kaueris-karaliauciaus-skulptorius-1612226/ .

Karaliaučiaus sritis
Černiachovskas
nekilnojamasis kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
vietovės
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.2.1. atpažinimo principas
4.2.2. atpažinimo principas
Adomas Henrikas Piligrimas (1702–1757)
Aleksandras Hornas (Alexander Horn 1834–1897)
Ernstas Augustas Georgas Vichertas (Wichert 1831–1908)
Jokūbas Perkūnas Jaunesnysis (1665–1711)
Jonas Berentas (1667–1737)
Jonas Tartilavičius - Batakietis / Jonas Tartyla - Batockis (m. 1585)
Liudvikas Pasargė (Louis Passarge 1825–1912)
Maksas Lauriškus (Max Laurischkus) (1876–1929)
Merkelis Švoba (apie 1624–1663)
Valentinas Fojerštokas (Feyerstock) (apie 1583–1653)
Vilhelmas Leopoldas Merlekeris (1826–1887)