Gumbinė (vok. Gumbinnen) – miestas Romintos ir Pisos upių santakoje. Apylinkėse žmonių gyventa labai seniai – 1935 m. durpynuose prie Gumbinės rastas 30 cm ilgio kaulinis ietigalis iš 9000 m. pr. Kr. Tai vienas iš seniausių radinių baltų krašte. Vėliau čia įsikūrė žemdirbių gyvenvietė. XIII a. įsiveržus Kryžiuočių ordinui, gyventa nadruvių. XIV a. pradėjo kurtis nauji gyventojai. 1539 m. minima Kulikiemio sodyba (vok. Kulligkehmen), nuo kurios 1558 atsiskyrė Pisakiemis (vok. Pisserkeim). Vietovė vadinama Gumbine nuo 1580. Gumbinės vardas greičiausiai kilo iš to, kad šioje vietoje gumbu „sustorėjusi“ upė.
1545 m. kunigaikščio Albrechto įsakymu čia buvo pastatyta bažnyčia. Joje 1672–1708 m. kunigavo lietuvių kalbos norminimo pradininkas Mykolas Merlinas. 1667 m. jis gyveno Kaune. Dirbdamas Gumbinėje M. Merlinas propagavo idėją, kad su lietuviais reikia kalbėti lietuviškai „gyva, paprasta kalba, kaip jie patys kalba“. 1706 m. Karaliaučiuje išleistoje poleminėje knygelėje „Mintys apie pagrindinį lietuvių kalbos principą“ jis ragino šalinti iš lietuvių kalbos germanizmus, artinti knygų kalbą prie liaudies šnekamosios, siūlė geros kalbos mokytis iš lietuvių tautosakos. Jo idėjų paveikti Pilypas Ruigys, Jokūbas Brodovskis, Jonas Šulcas ir kiti ėmė rinkti lietuvių tautosaką. Šioje bažnyčioje 1714 m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Gumbinės bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Dievas danguj ranką savo vis Lietuvai dar atdaro!“. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios liekanos buvo pritaikytos sandėliui, o 1958 m. ji buvo visai nugriauta.
Gumbinė pradėjo augti, kai po 1710–1711 m. maro mieste ir apylinkėse įsikūrė daug kolonistų. 1721 m. Gumbinė tapo miestu. 1724 m. miesto privilegijos suteiktos senamiesčiui, 1772 m. – naujamiesčiui. 1726 m. pastatyta rotušė. Atsikėlusiems šveicarų reformatams 1736–1739 m. buvo pastatyta reformatų bažnyčia, o 1752 m. – zalcburgiečių bažnyčia, kurią puošė vitražai, vaizdavę zalcburgiečių atsikėlimą į Mažąją Lietuvą (išlikusi).
XVIII a. Gumbinės lietuviai susiliejo su antrąja vokiečių kolonistų karta. L. Gervaisas rašė: „Taip nyko senieji papročiai, brovėsi įvairios ydos – degtinė, moralinis palaidumas, kortavimas, iki tol nežinomi Rytprūsiuose“. XIX a. Gumbinėje buvo spausdinamos knygos lietuvių kalba, o valdžios žinių laikraštyje – straipsnių lietuviškai.
Apie 1890 m. Gumbinėje dirbo vokiečių literatūros istorikas, etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Tecneris, tyręs lietuvių kalbos paplitimą. Jis pastebėjo, kad per 200 metų jos riba pasitraukė gerokai į šiaurę nuo Alnos, Geldapės. F. Tecneris pirmasis ištyrė K. Donelaičio literatūrinį palikimą.
1910–1914 m. čia veikė Gumbinės lietuvių draugija. Draugija kas mėnesį rengė atvirus susirinkimus, pašnekesius, koncertus, parodėles, atidarė biblioteką su skaitykla. Turėjo scenos mėgėjų grupę, chorą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, draugijos veikla aprimo.
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/gumbine
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
