Gumbinė

Google Maps nuotrauka

Gumbinė (vok. Gumbinnen) – miestas Romintos ir Pisos upių santakoje. Manoma, kad XIII–XV a. vietovė vadinta Pisakiemiu. 1384–1396 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minimi Pissenyken, Pisserkehmen. Gumbinės vardas greičiausiai kilo iš to, kad šioje vietoje gumbu „sustorėjusi“ upė. Apylinkėse žmonių gyventa labai seniai – 1935 m. durpynuose prie Gumbinės rastas 30 cm ilgio kaulinis ietigalis iš 9000 m. pr. Kr. Tai vienas iš seniausių radinių baltų krašte.

Gumbinė kaip bažnytkaimis paminėta 1545 m., kai kunigaikščio Albrechto įsakymu čia buvo pastatyta bažnyčia. Joje 1714 m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. 1720 m. karaliaus Fridrycho Vilhelmo įsakymu ji buvo išplėsta, o 1810–1811 m. tapo trijų navų bažnyčia. Apie 1890 m. čia apsilankęs tautosakininkas Vilius Kalvaitis užrašė tokį bažnyčių varpų garsą: „Dievas danguj ranką savo vis Lietuvai dar atidaro!“ Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios liekanos buvo pritaikytos sandėliui, o 1958 m. ji buvo visai nugriauta.

Gumbinė pradėjo augti, kai po 1710–1711 m. maro mieste ir apylinkėse įsikūrė daug kolonistų. 1722 m. Gumbinė gavo miesto teises ir herbą, 1724–1818 m. joje buvo Prūsijos karalystės administracinio padalinio Lietuvos departamento centrinė valdžios įstaiga – Karo ir domenų (žemės valdos pavadinimas) valdyba. Klaipėdos apskritis į Lietuvos departamentą neįėjo. Atsikėlusiems po karo maro kolonistams 1736–1739 m. buvo pastatyta reformatų bažnyčia, o 1752 m. – zalcburgiečių bažnyčia, kurią puošė vitražai, vaizdavę zalcburgiečių atsikėlimą į Mažają Lietuvą (išlikusi).

Senamiesčio bažnyčioje 1672–1708 m. kunigavo lietuvių kalbos norminimo pradininkas Mykolas Merlinas. 1667 m. jis gyveno Kaune, o 1670 m. buvo paskirtas kantoriumi į Įsrutį. Dirbdamas Gumbinėje M. Merlinas propagavo idėją, kad su lietuviais reikia kalbėti lietuviškai „gyva, paprasta kalba, kaip jie patys kalba“. Tuomet kažkas jį įskundė bažnytinei vyresnybei, neva pats M. Merlinas lietuvių kalbos nemoka, nes ji jam nėra gimtoji. Vizitatorius iš Karaliaučiaus, teologijos profesorius dr. Doičas 1704 m. klausinėjo parapijiečių, ar jie supranta M. Merliną kalbant lietuviškai, į ką jie atsakė teigiamai. Doičas liepė M. Merlinui paskaityti iš neseniai išleisto Naujojo Testamento. Lietuviai atsakė, kad nesupranta, kadangi nors tekstas parašytas lietuviškai, bet netaisyklingai. Doičas tuomet paklausė M. Merliną, iš ko jis išmoko geros lietuvių kalbos. Jis parodė į lietuvius ir pasakė, kad jie yra jo žodynas ir gramatika. Tada Doičas per vertėją pasakė, kad kunigas su jais kalbėsis taip, kaip jie patys kalba. Lietuviai sutartinai atsakė: „Dėkui, dėkui, kunige, vyriausias vyskupe“. Gavęs Doičo patarimą, M. Merlinas išdėstė savo mintis 1706 m. Karaliaučiuje išleistoje poleminėje knygelėje „Mintys apie pagrindinį lietuvių kalbos principą“. Joje ragino šalinti iš lietuvių kalbos germanizmus, artinti knygų kalbą prie liaudies šnekamosios, siūlė geros kalbos mokytis iš lietuvių tautosakos. Jo idėjų paveikti Pilypas Ruigys, Jokūbas Brodovskis, Jonas Šulcas ir kiti ėmė rinkti lietuvių tautosaką.

Apie 1700 m. valdžia pavedė Mažosios Lietuvos mokyklas tvarkyti vietos kunigui Retingui. Tas ėmė uoliai guiti iš jų lietuvių kalbą. Retingas teigė: „Lietuvių kalbai nėra vietos mokyklose; jos įvedimas į gimnazijas reikštų žmonijos sugrįžimą į laukinių žmonių periodą“. Gabrieliui Engeliui pasisekė Retingą pašalinti iš pareigų. XVIII a. Gumbinės lietuviai susiliejo su antrąja vokiečių kolonistų karta. L. Gervaisas rašė: „Taip nyko senieji papročiai, brovėsi įvairios ydos – degtinė, moralinis palaidumas, kortavimas, iki tol nežinomi Rytprūsiuose“.

Gumbinėje 1743 m. ir 1757 m. vykdamas į Karaliaučių ir grįždamas iš jo lankėsi Kristijonas Donelaitis.

1804 m. Karaliaučiaus poligrafijos įmonės savininkė Sofija Kristina Hartung gavo valdžios leidimą steigti filialą Gumbinėje. 1805 m. ėmė veikti pirmoji Gumbinės spaustuvė. Nuo 1811 m. ji spausdino valdžios žinių laikraštį „Amts-blatt der Königlichen Littauischen Regierung“, kurio dalis straipsnių buvo spausdinama ir lietuvių kalba. Nuo 1817 m. Gumbinėje veikė Krauzenekų leidykla ir spaustuvė, kuri iš Hartungų perėmė laikraštį „Amts-blatt…“ Straipsnius lietuvių kalba jie skelbė iki XIX a. vid. Krauzenekų įmonė išleido aštuonias knygas Mažajai Lietuvai. Tiek pat knygų išleido ir J. F. Lemkos spaustuvė, K. V. Melcerio spaustuvė parengė dvi lietuvių knygas.

Nuo 1809 m. gimnazijoje mokėsi Mažosios Lietuvos tautosakininkas, etnografas, vertėjas Eduardas Gizevijus, jis čia gyveno pas senelę Stalupėnų gatvėje.

Apie 1890 m. čia dirbo vokiečių literatūros istorikas, etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Tesneris, tyręs lietuvių kalbos paplitimą. Jis pastebėjo, kad per 200 metų jos riba pasitraukė gerokai į šiaurę nuo Alnos, Geldapės. F. Tesneris pirmasis ištyrė K. Donelaičio literatūrinį palikimą, kruopščiai studijavo su poeto biografija susijusius dokumentus Karaliaučiaus archyvuose. Lankėsi K. Donelaičio gyventose vietovėse, Tolminkiemio archyve rado jo autobiografinių pažymų, kitokių dokumentų, kuriuos paskelbė 1886–1914 m. Be to, jis išleido K. Donelaičio bičiulių biografijas.

1910–1914 m. čia veikė Gumbinės lietuvių draugija. Jos įkūrėjai buvo mokytojas, kariškis, lietuviškų laikraščių leidėjas, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, spaudos darbuotojas Jokūbas Stikliorius ir Prūsijos bei Mažosios Lietuvos politikos, visuomenės veikėjas, poetas, teisininkas Vilius Steputaitis. Draugija kas mėnesį rengė atvirus susirinkimus, pašnekesius, koncertus, parodėles, atidarė biblioteką su skaitykla. Turėjo scenos mėgėjų grupę, chorą. Draugijos skaitykla ir būstinė trečiadieniais veikė Bekmano, Boso, Pinovo viešbučių nuomojamuose kambariuose (Bekmano viešbutis buvo miesto centre – Friedrich Wilhelm Str. 18). Draugijos susirinkimai vyko ir Įsrutyje, Stalupėnuose. 1912 m. draugija parengė lietuvių meno skyrių Gumbinės amatų parodoje, o 1913 m. – savarankišką lietuvių rankdarbių parodą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, draugijos veikla aprimo.

Lietuvių rinkimo draugijos, sudariusios koaliciją su vokiečių konservatoriais, kandidatas V. Steputaitis (beje, ir valdžios patarėjas) 1913 m. buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (seimą), kuriame skelbėsi esąs lietuvis. Deputatu buvo iki 1918 m. Pagarsėjo jo kalba, kurioje smerkė lenkus už lietuvių persekiojimą Lietuvoje, pateisino vokiečių politiką prieš lenkus. Vokiečiams okupavus Lietuvą, V. Steputaitis iki 1917 m. buvo okupacinės administracijos leidžiamo laikraščio „Dabartis“, mėginusio patraukti lietuvius vokiečių pusėn, redaktorius.

Parengta pagal: Vytautas Šilas, Henrikas Sambora. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius: „Mintis“, 1990).

 

 

 

 

Karaliaučiaus sritis
Gusevas
nekilnojamasis kultūros paveldas
nematerialus kultūros paveldas
archeologija
atmintinos vietos
0-50
100 m. pr. Kr. - 50 m. pr. Kr.
100-150
1000 m pr. Kr. - 950 m. pr. Kr.
1000 m. pr. Kr. – 950 m. pr. Kr.
1000-1050
1050-1100
1100-1150
1150-1200
1200-1250
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
150 m. pr. Kr. - 100 m. pr. Kr.
150-200
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
200 m. pr. Kr. - 150 m. pr. Kr.
200-250
2000 m. pr. Kr. – 1000 m. pr. Kr.
250 m. pr. Kr. - 200 m. pr. Kr.
250-300
300 m. pr. Kr. - 250 m. pr. Kr.
300-350
3000 m. pr. Kr. – 2000 m. pr. Kr.
350 m. pr. Kr. - 300 m. pr. Kr.
350-400
400 m. pr. Kr. - 350 m. pr. Kr.
400-450
4000 m. pr. Kr. – 3000 m. pr. Kr.
450 m. pr. Kr. - 400 m. pr. Kr.
450-500
50 m. pr. Kr. - 0 m. pr. Kr.
50-100
500 m. pr. Kr. - 450 m. pr. Kr.
500-550
5000 m. pr. Kr. – 4000 m. pr. Kr.
550 m. pr. Kr. - 500 m. pr. Kr.
550-600
600 m. pr. Kr. - 550 m. pr. Kr.
600-650
6000 m. pr. Kr. – 5000 m. pr. Kr.
650 m. pr. Kr. - 600 m. pr. Kr.
650-700
700 m. pr. Kr. - 650 m. pr. Kr.
700-750
7000 m. pr. Kr. – 6000 m. pr. Kr.
750 m. pr. Kr. - 700 m. pr. Kr.
750-800
800 m. pr. Kr. - 750 m. pr. Kr.
800-850
8000 m. pr. Kr. – 7000 m. pr. Kr.
850 m. pr. Kr. - 800 m. pr. Kr.
850-900
900 m. pr. Kr. - 850 m. pr. Kr.
900-950
950 m. pr. Kr. - 900 m. pr. Kr.
950-1000
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
4.1.3. atpažinimo principas
4.2.1. atpažinimo principas
4.2.3. atpažinimo principas
Eduardas Gizevijus (1798–1880)
Francas Oskaras Tecneris (1863–1919)
Gabrielius Engelis (1665–1761)
Jokūbas Stikliorius (1871–1942)
Kristijonas Donelaitis (1714–1780)
Mykolas Merlinas (1641–1708)
Vilius Kalvaitis (1848–1914)
Vilius Steputaitis (1868–1941)