Girdava, Girdavai (vok. Gerdauen) – miestelis dešiniajame Ameitos krante. Yra piliakalnis. Ant jo stovėjo pilaitė, priklausiusi Gerdui, kuris neprisidėjo prie Didžiojo prūsų sukilimo, o palaikė kryžiuočius, todėl 1261 m. pabaigoje turėjo nuo savųjų keršto iš čia bėgti. 1312 m. kryžiuočiai čia pasistatė pilį. Netrukus lietuviai ją sugriovė. 1325 m. kryžiuočiai pilį atstatė, tačiau 1347 m. Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir Narimantas vėl ją sugriovė.
1326 m. vietovė buvo minima Gerdawen, 1398 m. – Girdowen, o 1428 m. – Girdawen pavadinimais. 1398 m. miestui suteiktos Kulmo teisės ir herbas, kuriame pavaizduoti šventieji Petras ir Paulius. Buvo užtvenkta Ameitos upė. Pirmoji bažnyčia statyta XIV a., perstatyta XVI a. ir XVIII a. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo išlikęs 1690 m. įrengtas interjeras.
Girdavos parapijos bendruomenę sudarė lietuvininkai, mozūrai, vokiečiai, tad ir pamaldos vyko trimis kalbomis. Pamaldas lietuvių kalba nustota laikyti XIX a., tačiau lietuviškų vietovardžių šiose apylinkėse būta iki pat 1946. Sovietmečiu Girdavos bažnyčia paversta sandėliu, vėliau griauta. 1993 m. buvo tik bokšto ir sienų mūrai.
1756 m. Girdavoje gimė Karolis Gotardas Keberis (1756–1835), protestantiško giesmyno rengėjas lietuvių kalba. Jis mokėsi Girdavos mokykloje, 1773 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kurį netrukus metė. Suartėjo su Danieliumi Frydrichu Milkumi (1739–1818) ir išmoko lietuviškai. Jis vėl įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir baigęs Teologijos fakultetą, 1779 m. jis buvo įšventintas kunigu Geldapėje. Nuo 1787 m. iki mirties 1835 m. buvo Gumbinės klebonu. Bendradarbiavo su Liudviku Rėza, rinko liaudies dainas.
Juška Albertas, https://www.mle.lt/straipsniai/girdavos-parapija
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/girdava
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
