Geldapė (lenk. Gołdap) – miestas Lenkijoje. Geldapės ištakos – sūduvių gyvenvietė. 2 km į pietus nuo Geldapės yra 272 m aukščio Geldapės piliakalnis. Ten stovėjo pilis, kurioje sūduviai 1260–1283 m. gynėsi nuo kryžiuočių, tačiau jų pilis galiausiai buvo užimta. Dabar čia įsikūręs slidinėjimo centras.
Po Melno taikos (1422 m.) į pietus nuo Romintos girios įkurta medžioklės prievaizdo Geldapės sodyba ir aviganių kaimas Šilaičiai (vok. Silleiten). Taip Geldapė vadinta iki 1564 m. Apie 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija, pradinė mokykla. 1570 m. Geldapė gavo miesto teises. Geldapės katalikų parapiją 1700 m. įkūrė iš Tilžės atsikėlę lietuviai.
Daug Geldapės ir parapijos gyventojų (daugiausia lietuvininkų ir lenkų‑mozūrų) mirė per 1709–11 didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją vokiškąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių.
Geldapėje apie 1692 m. gimė Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, mokytojas J. Brodovskis, 1828 m. – Kuršių nerijos kopų želdintojas W. F. Epha. 1811–22 m. Geldapėje gyveno lietuvių raštijos darbuotojas, K. Donelaičio bičiulis ir L. Rėzos talkininkas Jonas Gotfridas Jordanas, čia rinkęs lietuvių liaudies dainas.
XIX a.– XX a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) kilmės. Pamaldos laikytos 3 kalbomis: lietuvių, lenkų ir vokiečių. 1818 m. visose Geldapės apskrities protestantų parapijose vyko lietuvių pamaldos. 1878 m. Geldapėje lietuvių pamaldų jau nebuvo.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Geldapę dukart kirto frontas, sunaikinta apie 86% miesto. Buvo išlikęs senamiestis su didele turgaus aikšte, dvi evangelikų ir viena katalikų bažnyčia, sinagoga, rotušė ir daug senų pastatų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriauta apie 90% miesto. Nuo 1945 m. Geldapė atiteko Lenkijai.
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/geldape
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
