Gardino Senoji pilis

Kijevo kunigaikščiams priklausiusi medinė (su atskirais mūriniais pastatais) pilis buvo pastatyta XI a. pab. – XII a. pr. Maždaug XIII a. pilį užvaldė lietuviai. Pilis statyta ant aukštos kalvos, Nemuno ir Gardynės santakoje. Ant pilyje buvusios cerkvės pamatų lietuviai pastatė mūrinę bažnyčią (likę griuvėsiai). Iš šios pilies buvo rengiami žygiai į kryžiuočių užimtą Prūsą. 1283–1402 m. pilį 14 kartų puolė kryžiuočiai. 1376 m. pilį su miestu užvaldė ir vėliau ją perstatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1391 m. pilį maždaug 50 dienų buvo apgulusi ir ją užėmė Jogailos, kovojusio su Vytautu, kariuomenė. Vytautas, padedamas Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado von Walenrodo, 1392 m. pilį atsiėmė ir leido šalia jos apsigyventi vokiečių riteriams. Senoji pilis turėjo XII–XIII a. statytus mūrinius bokštus, buvo sutvirtinta žeme ir medžiais iki 1398 m. didelio gaisro.

Po gaisro Vytautas ant išlikusių trikampės konfigūracijos pylimų pastatė mūrinę gotikinę netaisyklingo trikampio formos pilį, kuri vadinama Vytauto pilimi. Šią Vytauto tvirtovę sudarė Aukštutinė pilis ir Žemutinė pilis, perskirtos griova. Aukštutinė pilis buvo statyta Senosios pilies vietoje. Ji turėjo dviejų aukštų kunigaikščių rūmus, 5 masyvius nevienodo dydžio bokštus, mūrinį aptvarą ir pakeliamąjį tiltą. XV a. pilis buvo išplėsta ir paversta valdovo rūmais. Čia trumpai gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Kazimieras I Jogailaitis, kuris pilyje mirė, ir jo sūnus (vėliau paskelbtas šventuoju) Kazimieras. Aukštutinės pilies rūmai LDK valdovo Stepono Batoro (ir kitų) užsakymu XVI a. pab. architektų buvo rekonstruoti į renesansinius reprezentacinius karališkuosius rūmus – Batoro pilį. Pilį perprojektavo architektas Scotto di Parma. Šioje pilyje Steponas Batoras ir mirė. XVII a. per griovą vietoje pakeliamojo tilto išmūrytas mūrinis tiltas. Pilį 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė, tačiau 1678 m. ji buvo atstatyta. 1708 m. ją sudegino Švedijos kariuomenė. Dėl gaisrų ir karų ši pilis iki XVIII a. vid. buvo apleista.

1830–1831 m. ir 1863 m. apgriuvusioje Senojoje pilyje Rusijos valdžia kalino sukilėlius. XIX a. jai pristatytas trečias aukštas.

Tarpukariu lenkų archeologai atidengė XII–XIV a. Senosios pilies pastatų likučius: griuvėsiai konservuoti, fragmentai restauruoti.

Išlikusiuose Senosios pilies statiniuose yra įsikūręs Gardino istorijos ir archeologijos muziejus (įkurtas 1920 m.).

Klajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012

Manelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011