Gardinas

Gardinas — srities ir rajono centras, įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Gardynės upelio žiočių.

Kaip savarankiškos kunigaikštystės centras Gardinas pirmą kartą paminėtas 1127 m. Iš pradžių formavosi veikiamas rusėnų urbanistikos tradicijų. Tuo metu miestas beveik visas buvo medinis, išskyrus keletą cerkvių ir gyvybinių pastatų. Miesto kraštovaizdyje dominavo gynybinėmis sienomis apjuosta Gardino pilis.

XIII a. viduryje Gardinas sunaikintas totorių ir smarkiai nukentėjo nuo Haličio ir Lietuvos kunigaikščių kovų. Įjungtas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dėl svarbios strateginės padėties kovose su Vokiečių ordinu, virto vienu pagrindinių Panemunės gynybinių punktų. Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei Gardino kunigaikštystė atiteko veikiausiai pašalinus Gardino kunigaikščius. Gardino kunigaikštystė priklausė Traideniui: čia jis kurdino besigelbstinčius nuo kryžiuočių pavergimo prūsus (daugiausiai – bartus) ir skalvius. XIV a. II pusėje Gardino kunigaikštystė tapo daline Trakų kunigaikštystės kunigaikštyste, nuo 1376 m. valdoma Vytauto. 1382 m. Gardino kunigaikštystė užimta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos. 1384 m. jo atkurta kaip savarankiška kunigaikštystė ir atiduota valdyti Vytautui. Vėl užimta 1390 m. šiam pabėgus į Prūsiją pas kryžiuočius. Vytautui 1392 m. tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Gardino kunigaikštystė nebeatkurta, o nuo 1413 m. jos teritorija priklausė Trakų vaivadijai.

Po XV a. pradžios karų su Ordinu miesto gynybinę paskirtį ėmė keisti prekybinė. Jau nuo XIV a. pabaigos į šiaurę nuo pilies ėmė kurtis žydų prekybininkai ir amatininkai. Šiaurės vakaruose Vytautas apgyvendino pskoviečius. Šiaurės rytuose formavosi miesto centras su turgaus aikšte. Pilyje dažnai lankydavosi kunigaikštis Vytautas, taip pat Steponas Batoras, kuris, kaip ir karalaitis Kazimieras, šioje pilyje ir mirė.

1496 m. Gardinas gavo miesto savivaldos teises ir iki XVI a. vidurio labai išaugo. Jis tapo ne tik Trakų vaivadijos pavieto ir 1589 m. įkurtos ekonomijos centru, bet ir vienu gražiausių, ekonomiškai ir politiškai svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XV a. čia kartais rinkdavosi Lietvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, XVI a. buvo sušaukti penki seimai. Po 1673 m. Seimo konstitucijos, kuria numatyta, kad kas trečias Respublikos Seimas turi vykti Lietuvoje ir būtent Gardine, čia posėdžiavo 11 seimų. 1793 m. Gardine susirinko paskutinis Respublikos Seimas, o 1795 m. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas čia atsisakė sosto.

XVI a. Gardino pilies gynybinė reikšmė sumažėjo, bet ji išliko svarbiausias miesto urabanistinės kompozicijos akcentas. Savo ištaigingus rūmus čia ėmė statydintis didikai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai.

XVI a. viduryje buvo išmatuota ir prie miesto prijungta nauja teritorija kairiajame Nemuno krante, vadinamoji Užnemunė.

XVIII a. antroje pusėje Gardinas tapo labai svarbiu pramonės centru. Klestėjimą nulėmė 1765—1780 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus pareigas ėjęs Antanas Tyzenhauzas. Jo pastangomis Gardinas tapo ir kultūros centru: įkurta Medicinos akademija, Muzikos ir teatro mokykla, kadetų korpusas, botanikos sodas, spaustuvė, veikė kapela ir teatras.

Gardine iki šių dienų išliko nemažai senųjų, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miestą formavusių statinių. Vienas ryškiausių — Senosios pilies kompleksas, išlikęs nuo XI a. ir formavęsis net iki XIX a.

 

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012);

Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), sud. Eugenijus Manelis, Antanas Račis (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011).

Baltarusija
Gardinas
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1250-1300
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas
Jogaila (1348–1434)
Kazimieras Jogailaitis (1427–1492)
Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798)
Steponas Batoras (1533–1586)
Vytautas Didysis (apie 1350–1430)