Eitkūnai — miestelis Lietuvos pasienyje prie Lieponos upės, kuris turėjo savo herbą ir rotušę. Ėmė augti, kai XIX a. antrojoje pusėje buvo nutiestas Kauno — Karaliaučiaus geležinkelis. 1933 m. Eitkūnuose gyveno 5665 gyventojai. Miestelyje veikė dvi bažnyčios — katalikų ir evangelikų. Evangelikų bažnyčia, statyta 1887—1889 m., išliko. Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Eitkūnų bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Eit kūnai į žemę, dušelės — į dangų!“
Spaudos draudimo laikais per pačius Eitkūnus ir netoliese ėjo knygnešių keliai (pvz., pro Kaupišą ties Pajevoniais, 9 km į pietus nuo Eitkūnų). Apie 1892 m. per Eitkūnus nuo caro žandarų laimingai paspruko Petras Mikolainis — knygnešys iš Vištyčio. Su Martyno Jankaus pasu jis nuvyko į Kauną, nuvežė ten 3 pūdus lietuviškos spaudos (lankėsi ir Liudvinave). Kai jį susekė, slapta iš Veiverių traukiniu išvažiavo į Eitkūnus.
1929 m. Eitkūnuose prasidėjo keliautojų Antano Poškos ir Mato Šalčiaus kelionė motociklu per Europos šalis į Indiją. Jų knygose „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ ir „Svečiuose pas 40 tautų“ yra atsiliepimų ir apie Mažąją Lietuvą. 1940 m. birželio 16 dieną Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona kartu su šeima pasitraukė iš Lietuvos (Eitkūnuose jis praleido vieną dieną).
Klimka Libertas, Varpai tautosakoje ir tikėjimuose, Gimtasai kraštas, t. 17, 2019
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
