Druja

Miestelis įsikūręs prie Drujos ir Dauguvos santakos. Šiaurinė jo dalis dešiniajame Dauguvos krante — Piedruja, dabar esanti Latvijos teritorijoje.

XIV—XV a. Druja buvo įtvirtintas Polocko žemės punktas. Nuo XV a. pabaigos iki XVII a. pradžios vietovę su apylinkėmis valdė kunigaikščiai Masalskiai. 1618 m. Drujai suteiktos miesto savivaldos teisės. Nuo 1611 iki 1825 m. ją valdė didikai Sapiegos, jų lėšomis iškilo miesto dalis, vadinta Sapiegine, pilis, daugiau, nei 10 sakralinių pastatų ir jų ansamblių, iš kurių liko tik vienas, priklausęs bernardinams.

1643—1646 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega Drujoje įkurdino bernardinus ir pastatydino jiems Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną. Spėjama, kad 1763 m. bažnyčia buvo rekonstruota vadovaujant vienam iš italų architektų Parakų (Paracca). XIX a. viduryje vienuolyną caro valdžia uždarė, o bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. XIX a. pabaigoje šventovė grąžinta katalikams kaip parapinė bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo visas ansamblis buvo paverstas melioracijos bendrove. 1989 m. ansamblio statiniai atiduoti marijonų vienuoliams.

Parengta pagal: VADOVAS po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. A. Paliušytė, I. Vaišvilaitė (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012).

Baltarusija
Druja
nekilnojamasis kultūros paveldas
vietovės
1300-1350
1350-1400
1400-1450
1450-1500
1500-1550
1550-1600
1600-1650
1650-1700
1700-1750
1750-1800
1800-1850
1850-1900
1900-1950
1950-2000
5.1.1. atpažinimo kriterijus
5.1.2. atpažinimo kriterijus
4.1.1. atpažinimo principas
4.1.2. atpažinimo principas