Miestelis įsikūręs prie Drujos ir Dauguvos santakos. Šiaurinė jo dalis dešiniajame Dauguvos krante — Piedruja, dabar esanti Latvijos teritorijoje.
XIV—XV a. Druja buvo įtvirtintas Polocko žemės punktas. Nuo XV a. pabaigos iki XVII a. pradžios vietovę su apylinkėmis valdė kunigaikščiai Masalskiai. 1618 m. Drujai suteiktos miesto savivaldos teisės. Nuo 1611 iki 1825 m. ją valdė didikai Sapiegos, jų lėšomis iškilo miesto dalis, vadinta Sapiegine, pilis, daugiau nei 10 sakralinių pastatų ir jų ansamblių, iš kurių liko tik vienas, priklausęs bernardinams.
1643—1646 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega Drujoje įkurdino bernardinus ir pastatydino jiems Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną. Spėjama, kad 1763 m. bažnyčia buvo rekonstruota vadovaujant vienam iš italų architektų Parakų (Paracca). XIX a. viduryje vienuolyną caro valdžia uždarė, o bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. XIX a. pabaigoje šventovė grąžinta katalikams kaip parapinė bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo visas ansamblis buvo paverstas melioracijos bendrove. 1989 m. ansamblio statiniai atiduoti marijonų vienuoliams.
Ansamblį juosia 1778 m. statyta tvora su vartais.
Klajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
.jpg){kind=link}