Bychavas

Bychavas įsikūręs dešiniajame Dniepro krante, netoli tos vietos, kur į jį įteka Mokriankos upelis.

Vietovė minima nuo XIV a. pabaigos. Nuo XV a. antrosios pusės Bychavas priklausė Druckiams-Zubrovickiams, vėliau — Alšėniškiams, o 1495 m. teko Albertui Goštautui. Po Stanislovo Goštauto mirties 1542 m. ją perėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. 1560 m. Bychavas atiteko Jeronimui Chodkevičiui. 1590—1619 m. jo vaikaitis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Dniepro pakrantėje buvusių medinių gynybinių statinių vietoje pastatė mūrinę pilį. 1621 m. ji atiteko Sapiegoms, buvo perstatyta, o kartu įtvirtintas visas miestas. Bychavo pilis buvo viena stipriausių tvirtovių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės rytuose. Ji užėmė maždaug 70×100 m plotą, iš rytų prieigas saugojo Dniepras, kitose pusėse — gilūs gynybiniai grioviai. Pilis užimta ir apgriauta Šiaurės karo metais.

Po Šiaurės karo Sapiegos vėl perstatė pilį, įrengė dviaukštę mūrinę rezidenciją su reprezentaciniu fasadu. Iki šiol išliko rezidencinių rūmų korpusas su laikrodžio bokšto fragmentu ir vienas iš kampinių bokštų. Po 2004 metų gaisro pastatas nebenaudojamas.

XVII a. pradžioje Bychave įsikūrė Laterano kanauninkai. XVIII a. Sapiegų iniciatyva netoli pilies pastatytas mūrinis Lateranų kanauninkų vienuolynas. Jis veikė iki XIX a. 5-ojo dešimtmečio. Rekonstruotas išliko iki šiol.

XVII a. Bychave sumūryta sinagoga, kuri buvo įjungta į miesto gynybinę sistemą. Sinagoga perstayta XX a. Jai būdingi gynybinės architektūros elementai – storose pastato sienose kadaise buvo šaudymo angos.

Bychavo žydų istoriją liudija išlikusios kapinės.

Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012