Gyvenvietė įsikūrusi Vitebsko srityje, penkių ežerų apsuptyje, prie brastos. Pirmą pilį ant kalvos čia pastatė Polocko kunigaikščiai. 1307 m. didysis kunigaikštis Vytenis galutinai prijungė šią vietovę prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Breslaujos pilis, kurią Vytautas vadino „mūsų naująja pilimi“, statyta 1426 m.
Vilniaus vaivada ir Breslaujos seniūnas Albertas Manvydas, XV a. pradžioje miestelyje fundavo katalikų bažnyčią. 1500 m. miesteliui suteiktos savivaldos teisės. Manoma, kad jau XV a. pastatyta stačiatikių cerkvė ir vienuolynas. Po Aleksandro Jogailaičio mirties, jo žmona Elena pilies kalne pastatė Šv. Barboros cerkvę ir įkūrė moterų vienuolyną, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos — 1513 metų.
XVI a. viduryje miestas tapo svarbiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administraciniu (pavieto) centru. 1590 m. ant pilies kalno pastatytas pastatas teismo posėdžiams ir archyvui. Miestelio planinė struktūra, nulemta kraštovaizdžio, bemaž nepakitusi iki šiol. Pilies kalnas tebėra svarbus miesto kraštovaizdžio elementas ir vienas gražiausių Baltarusijos piliakalnių.
1661 m. Breslaujos miestas ir bažnyčia buvo stipriai nusiaubti maskvėnų (atstatymo darbai truko iki 1677 m.). Miestas nukentėjo ir 1700-1721 m. — Šiaurės karo ir marų metais. XVIII a. viduryje miestelis atgijo: išaugo gyventojų skaičius, be katalikų bažnyčios čia buvo unitų, stačiatikių, žydų maldos namai. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo metu bažnyčią pasiekė gaisras. Dauguma saugomų reikmenų pavyko perkelti į unitų cerkvę, tačiau bažnyčios pastatą teko perstatyti.
Dabar Breslaujoje išlikusi 1824-1826 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta nauja akmenų mūro šventovė. Joje saugomas barokinis Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, 2009 m. vainikuotas popiežiaus karūnomis Dievo Motinos Ežerų Valdovės titulu.
Liškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
