Antanas Mončys 1952 m. Lane (Laon) sukūrė Šv. Marcelio bažnyčiai (Église Saint-Marcel) 14 Kryžiaus Kelio reljefų, skulptūras „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“.
Lietuvių skulptorius, tapytojas, piešėjas Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių kaime, Kretingos rajone. 1942–1943 m. studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1944–1946 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno karo pabėgėlių stovykloje, įsikūrusioje greta Miuncheno. 1947–1950 m. A. Mončys mokėsi Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią pabaigė įgydamas skulptoriaus diplomą. Kitaip nei daugelis bendramokslių, nepasirinko išvykti į JAV, nors tam ruošėsi. Mokyklos baigimo stipendija suteikė galimybę įsikurti ir mokytis Paryžiuje, vienerius metus lankyti tarptautinę Ossipo Zadkine (1890–1967) studiją prie Didžiosios lūšnos akademijos (Académie de la Grade-Chaumière, 10 Rue de la Grand-Chaumière), įsikūrusią Monmartre. O. Zadkine dirbtuvėje praleisti metai subrandino jaunojo lietuvio ryžtą pasirinkti skulptoriaus kelią.
1951–1952 m. Mončys gyveno ir dirbo Lane (Laon). Tuo metu menininką rėmė Vokietijos laikų bičiulis architektas Francisas Turbilis (1925–1991), sutiktas prancūzų armijos generolo, tuometinio Bado žemės gubernatoriaus Pierreʼo Penneʼo namuose. Pirmasis savarankiškas A. Mončio skulptūros darbas buvo skirtas mecenato F. Turbilio gimtajam miestui. Iš Lano kilęs F. Turbilis bei jo šeima rėmė menininkus, po karo įsikūrusius Pikardijos regione. Pats F. Turbilis reiškėsi kaip dizaineris, kūrė baldus, skulptūras, tapė, dalyvavo parodose, buvo aktyvus XX a. 6–7 deš. Lano kultūros gyvenimo dalyvis. Jis pagelbėjo gauti pirmą kūrybinį užsakymą. Tuo metu restauruojamai XII–XIII a. statytai Šv. Marcelio bažnyčiai (Saint Marcel de Laon) A. Mončys sukūrė 14 Kryžiaus Kelio reljefų, skulptūras „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“. Šis ambicingas projektas suteikė galimybę pažinti medžiagą, įgauti darbo įgūdžių, o taip pat, pasitikėjimo kūrėjo jėgomis. Anot A. Mončio kūrybos tyrėjo dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, kūrėjo debiutas ir užsimezgę bičiuliški ryšiai prilygo „iniciacijai į gyvenimą, laido atrasti naujus kodus, perprasti iki tol visiškai nepažįstamą aplinką“.
Imdamasis šio projekto menininkas įkūnijo modernistines meno vertybes, kurias papildė itin jautriu asmeniniu prisilietimu prie akmens medžiagos. Kristaus kančios istorijai menininkas parinko minkštą, porėtą smiltainį, natūraliai įaugantį į šimtametę sakralaus statinio erdvę. Sakytumei paprastai, švelniu rankos prisilietimu savo Via Dolorosa jis perteikė Evangelijos liudijimus, išryškindamas vos vieną-kitą detalę. Neplėtojo siužetinės linijos, atsisakė veiksmo ir aplinkos detalumo. Santūriai jį apibendrino, išryškino kenčiančio Kristaus veidą ir kryžių. Stacijų horizontalės ir Kristaus bei kryžiaus siluetų vertikalumas primena Zadkine harmonijos principą, skiepytą savo mokiniams: „Pasikartojantys apvalumai, lenktos linijos išblukina, paslepia objektą. Siekite lenktų ir tiesių linijų pusiausvyros: tai sukurs įvairovę ir suteiks rafinuotumo.“ Parengiamieji stacijų eskizai, atlikti guašu ir akvarele, saugomi Antano Mončio namų-muziejaus archyve Palangoje.
Apie „Kryžiaus kelio“ kūrimą 1990 m. A. Mončys pasakojo rašytojui Tomui Sakalauskui: „Buvau nusivylęs tais visais abrozdėliais, kuriuos matydavau bažnyčiose. Kryžiaus kelias pavaizduotas juose su peizažais, su miniom, nesukaupia dvasios. Aš šito norėjau išvengti. Norėjau sukaupti dvasią į patį reikšmingiausią dalyką – į Kristaus tragediją. Apsisprendžiau ją išreikšti Kristaus veidu. Jis dominuoja visuose kelio stotyse. Pirmiausia turėjau išstudijuoti Kristaus gyvenimą. Darydamas piešinius, pats ėjau kartu su juo tuos kelius. […]. Ėjau sąžiningai, nemelavau. O ką mes galime pasakyti apie mūsų Rūpintojėlį? Nebent tik tai, kad jis išreiškia visų mūsų susirūpinimą. Mes visi esame rūpintojėliai. Todėl nieko nuostabaus, kad į mano Kristaus veidą atėjo Rūpintojėlio dvasia“.
Mončio skulptūros Lane buvo pastebėtos Prancūzijos kultūros spaudoje (Union, La Depeche). Atkreiptas dėmesys į stiprų emocinį kūrinių poveikį, pasiektą naudojant paprastas, bet taurias medžiagas, atlikimą, modernumą. 1953 m. JAV leidžiamo mėnesinio kultūros žurnalo „Aidai“ rugsėjo mėnesio numeryje išspausdintas Paryžiuje gyvenusio A. Mončio bičiulio dailininko Vytauto Kasiulio straipsnis apie Mončio kūrybą. Nepastebėtos neliko ir dvi Šv. Marcelio bažnyčiai kurtos skulptūros. „Švč. Marijos ir Šv. Juozapo skulptūros paprastomis ir tyromis linijomis primena kūrinius, kuriuos mes pratę vadinti primityviais. Čia taip pat randame šiaurės krašto, iš kurio kilęs autorius, bruožų. Iš jų sklinda ramumas, nepaprastas švelnumas, drąsa bei pasiryžimas, ir tai jaudina visus“. Piligrimų globėjos Kelių Madonos veidą įkvėpė skulptoriaus motinos Barboros Mončienės portretas.
Kūrybos periodą Lane Mončys prisiminė taip: „Tai buvo vienas pirmųjų mano susitikimų su akmeniu. Kai sumontavau Kryžiaus kelią, kai kurie parapijiečiai buvo nepatenkinti, kodėl jiems nuvertė spalvotus gipsus, bet buvo ir tokių, kurie labai prisirišo prie tų darbų. Klebonas sakė: padaugėjo lankytojų. Mieste atsirado gerbėjų, kurie man užsakydavo ką nors iš akmens iškalti…“.
1952 m. Šv. Marcelio bažnyčios zakristijoje įvyko pirmoji A. Mončio kūrybos paroda.
1958–1973 m. Paryžiuje, Sèvres g. 78 A. Mončys buvo įsirengęs studiją. 1960–92 m. surengė apie 30 individualių parodų Europoje ir JAV. Dalyvavo Oskaro Milašiaus draugijos veikloje (Association des amis de Milosz), originaliais piešiniais iliustravo O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“ (knygos faksimilė perleista V. Liutkaus ir Vytauto Kasiulio dailės muziejaus iniciatyva 2021 m). 1976 m. jis sukūrė viršelį Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“. Mielai ėmėsi pedagogo darbo, 1973–1991 m. vadovavo skulptūros kursams Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1989 m. lankėsi Lietuvoje. 1992 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta pirmoji A. Mončio paroda nepriklausomoje Lietuvoje, išleistas katalogas. 1993 m. liepos 10 d. mirė Paryžiuje, perlaidotas Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape. Nuo 1999 m. Palangoje veikia Antano Mončio namaimuziejus.
Ilona Mažeikienė
