Žiliai

Žiliai

Metai: XVI a. pab.
Kategorija: Vietovės

Žiliai (vok. Szillen, Schillen) – miestelis 16 km į pietvakarius nuo Ragainės. Šalia yra piliakalnis, ant kurio stovėjo nadruvių pilis. Greta, į pietus nuo Žilių, yra Gaidžių piliakalnis. Žilių apylinkės iki maro buvo gyvenamos vien lietuvių. Žilių parapija įkurta XVI a. pab. 1629 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, o 1701 m. – antroji mūrinė bažnyčia, kurios liekanos išliko. 1732 m. buvo atkelta daug kolonistų. 1849 m. iš 5000 parapijiečių 2500 buvo lietuviai. 1878 m. lietuvių buvo 33,3 proc., 1897 m. – 26,3 proc., 1912 m. – 7,7 proc. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1933 m. Parapijoje pamokslavo keli lietuvių kultūrai nusipelnę dvasininkai:

Nuo 1646 m. iki mirties 1695 m. kunigavo kalbininkas Frydrichas Pretorijus (vyresnysis). Jis parengė neišleistą „Vaikų knygelę“. Svarbiausias jo kūrinys – 2 tomų vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Jo gale pridėtas 90 lietuviškų priežodžių ir mįslių rinkinėlis. F. Pretorijaus sūnus Frydrichas Pretorijus (jaunesnysis) taip pat darbavosi lietuvių kalbos srityje.

1711 m. į Žilius atvyko kunigas ir kovotojas už lietuvių kalbos teises Gabrielius Engelis. Kai 1726 m. liepos 19 d. Žiliuose lankėsi Prūsijos karalius, G. Engelis informavo jį, kad Lietuvos kunigai yra nusiteikę prieš konsistorijos patarėjo Lizijaus vokietinimo politiką. Pasinaudoję proga vietos lietuviai paprašė karaliaus lietuviškos mokyklos. Po pamaldų šis įpareigojo kleboną G. Engelį įsteigti lietuvišką mokyklą ir paskyrė jį Lizijaus vieton rūpintis lietuviškomis mokyklomis. Kunigas Žiliuose tarnavo iki 1731 m.

Apie 1810 m. čia gimė ir 1848 m. Žilių bažnyčios mokytoju tapo lietuvių laisvamanis Maurus Pucas (apie 1810–1852).

1873 m. švietimo ministro įsaku lietuvių kalba buvo visai išguita iš kaimo mokyklų. Mažosios Lietuvos lietuviai 1873–1900 m. nusiuntė net 9 peticijas dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas (1879 m. tokią peticiją pasirašė 17000 žmonių). Valdžia leido lietuvių kalba mokyti tikybos. Užlaužų kaimo (6 km į pietvakarius nuo Žilių) gyventojai 1885 m. pasirašė savo peticiją, kad jiems atsiųstų kitą mokytoją, nes esantis nemokėjo lietuviškai. Valdžia prašymą patenkino ir atsiuntė lietuvių mokytoją Rimantą iš Rudeikių, o vokietį iškėlė.

Apie 1890 m. Žiliuose lankėsi tautosakininkas Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus. Jis 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Žilių bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Dvasė danguj, kūnas žemėj!“. Taip pat tautosakos kūrinių, tame tarpe ir dainą, kurią jam atliko valstietė Jurytė (ištrauka):

„Nuo šermukšnėlių, / Nuo serbentėlių / Giružė raudonavo. / Nuo prasto vyro, / Nuo girtuoklėlio / Veidužiai mėlynavo. // Ant švento Jono / Bus metturgėlis, / Vesim vyrus parduoti. // Jei neparduosim / Tuos prastus vyrus, / Čigonams išmainysim.“

 

Juška Albertas, https://www.mle.lt/straipsniai/ziliu-1-parapija

Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990