Vitebsko miestas įsikūręs prie sraunios Dauguvos upės, kuri lėmė jo spartų augimą. Nuo 974 m. minimas miestas įsikūrė IX–X a. rytų slavų krivičių užimtose žemėse, nuo seno gyventose lietuvių. Pasak tradicijos, Vitebskas buvo įsteigtas Kijevo kunigaikštienės Olgos. XI a. jis buvo svarbus Polocko kunigaikštystės centras su strategiškai svarbia pilimi, o vandens kelias prekybos ryšiais jungė miestą su daugeliu kraštų – nuo Skandinavijos iki Graikijos. 1101 m. miestas tapo savarankiškos Vitebsko kunigaikštystės sostine.
Nuo XIII a. pradžios miestas buvo intensyviai puldinėjamas lietuvių. Nuo 1320 m. Vitebsko kunigaikštystę valdė Algirdas ir jo šeimos nariai, vitebskiečiai dalyvavo 1348 m. lietuvių kautynėse su Vokiečių ordinu ties Strėva. XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas panaikino Vitebsko kunigaikštystę ir pradėjo miestui bei sričiai skirti savo vietininkus. XVI a. pradžioje Vitebskas tapo vaivadijos centru, 1597 m. Zigmantas Vaza suteikė jam miesto savivaldos teises. XVI a. miestas kentėjo dėl karų su Maskva (1502–1536, 1562–1568), buvo stipriai nusiaubtas.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tradiciškai stačiatikių gyvenamame mieste fundavo parapinę katalikų bažnyčią. XVII a. Vitebske virė aktyvus religinis gyvenimas, buvo pastatyta keletas skirtingų konfesijų sakralinių pastatų. Sudarius bažnytinę uniją ir įsiplieskus stipriai nesantaikai tarp unitų ir stačiatikių, 1623 m. stačiatikiai Vitebske nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių, o jo kūną įmetė į upę. Dėl nusikaltimo vadovas atėmė iš Vitebsko miesto teises ir privilegijas, kurios grąžintos 1644 metais. 1654 m., po ilgos apgulties, miestas buvo užimtas maskvėnų kariuomenės, bet po 1667 m. sudarytos taikos vėl grąžintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Per Šiaurės karą, 1708 m., Petro I įsakymu Vitebskas buvo sudegintas, vėliau patyrė nuosmukį. 1772 m., per Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą, atiteko Rusijai, 1924 m. buvo prijungtas prie Baltarusijos SSR, ne kartą siaubtas ir griautas. Atstatytas po antrojo pasaulinio karo.
XVII–XVIII a. Vitebskas, kaip svarbus administracinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras ir savivaldus miestas, išsiskyrė vienuolynų gausa. Vienas ryškiausių – 1682 m. Vitebsko pavieto žemės teismo raštininko Adomo Pranciškaus Kisieliaus funduotas bazilijonų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) katedra. Ji pastatyta palaimintuoju paskelbto Juozapato Kuncevičiaus žūties vietoje, prie turgaus aikštės.
Liškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
