Susijusios asmenybės: Vladislovas Jeronimas Sanguška, Romanas Vladislovas Sanguška
Susiję laikotarpiai: 17 a., 19 a., 20 a.
Reikšmė Lietuvai: Pilis susijusi su LDK didikų gimine Sanguškomis.
Pidhirciai (Підгірці, Pidhirtsi) – gyvenvietė Lvivo srityje, garsi savo pilimi. Tai vienas gražiausių Europoje bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių-barokinių rūmų derinio pavyzdžių. Savo laiku pilis vadinta netgi Podolės Versaliu. Tvirtovė priklausė Konecpolskiams, Sobieskiams, Ževuskiams, o 1865 -1939 m. kunigaikščiams Sanguškoms.
Pilis pastatyta 1635-1640 metais senų, dar 1530 m. šaltiniuose minimų, įtvirtinimų vietoje. Pilies statyboms vadovavo garsūs architektai Andre dell Aqua ir Guillaume le Vasser de Beauplan. Pilį pasistatydino to meto Pidhircių ir Brodų savininkas, vienas Lenkijos-Lietuvos valstybės magnatų, Karūnos etmonas Stanislovas Konecpolskis. Palazzo in fortezza tipo pilis pastatyta ant kalvos. Pilis kvadrato plano, kampuose įrengti penkiakampiai bastionai. Tarp vidinės ir išorinės sienos buvo įrengti kazematai – patalpos su šaudymo angomis skirtos pilies apsaugai nuo sviedinių bei naudojamos kaip sandėliai ir pagalbinės patalpos. Bastionus vainikuoja sargybos bokšteliai. XVIII a. perstatant rūmus buvo pristatytas trečias aukštas. Iš vakarų, pietų ir rytų pusės pilį juosia gynybiniai įrenginiai, kuriuos sudaro gilus akmenimis grįstas griovys, žemės pylimai su dengtu – apsaugotu keliu, pilį supa senas parkas. XVII a. pakliūti į pilį buvo galima per pakeliamą tiltą ir pagrindinius įvažiuojamuosius vartus. Taip pat pilies ansambliui priklauso 1752-66 m. Vaclovo Rževuckio suprojektuota baroko stiliaus Šv. Juozapo bažnyčia.
Apie 1865 m. pilies savininkas Leonas Ževuskis, neturėdamas palikuonių, pilį pardavė Vladislovui Jeronimui Sanguškai, su sąlyga, kad šis tvirtovę atstatys. 1867-1903 Sanguškos pilį restauravo ir atidarė joje pirmąjį muziejų. Pilyje buvo kaupiama didelė meno kūrinių kolekcija. 1939 m. paskutinis pilies savininkas kunigas Romanas Vladislovas Sanguška vertingiausius meno kūrinius iš Pidhircių ir Gumnisko (Lenkijoje) išgabeno pirmiausia į Rumuniją, vėliau į Braziliją, kitą meno vertybių kolekcijos dalį nusavino sovietų valdžia. Iš dalies Pidhircių kolekcijų atsirado kultūros fondas, kuris iki šių dienų veikia San Paule, Brazilijoje. Brazilijoje gyvena ir vienintelis Sanguškų giminės vyriškosios linijos palikuonis Paulius Pranciškus Romanas Sanguška (g. 1973).
1965 m. gaisre žuvo iki to laiko išlikusios pilies dekoracijos, perdengimai. 1997 m. pilis atiteko Lvivo dailės galerijai ir buvo paversta muziejumi. Dabar Pidhircių ansamblis restauruojamas. Dalis išlikusių šių rūmų meno vertybių yra Lvivo Galerijoje, Tarnovo muziejuje ir Krokuvos Vavelyje.
Iki šių dienų išlikę vėlyvo renesanso tašyto akmens įvažiuojamieji pilies vartai, kuriuos puošia Sanguškų ir Ževuskių herbai.
Sanguškos, 15–19 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė, kunigaikščiai. Kilusi iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio. Herbas – Vytis. Giminė vadinama Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos (m. po 1454) vardu. Įsitvirtinę LDK ukrainietiškose žemėse Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Po LDK ir Lenkijos karalystės sudarytos Liublino unijos (1569) Voluinės vaivadiją prijungus prie Lenkijos, Sanguškos daugiausia pasižymėjo Lenkijoje, nors kai kurie tapdavo ir LDK pareigūnais. Iš pradžių buvo stačiatikiai, 17 a. tapo unitais, tačiau netrukus perėjo į katalikybę.
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
