Susijusios asmenybės: Šv. Julijona Alšėniškė, Vladimiras Algirdaitis, Skirgaila, Teodoras Ostrogiškis, Konstantinas Ostrogiškis, Petras Mohyla
Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a.
Reikšmė Lietuvai: Palaidotos garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybės.
Pečorų laura buvo vienas žymiausių Kijevo Rusios vienuolynų ir labai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau – Abiejų Tautų Respublikos) stačiatikių centras. Lauromis vadinami labai dideli vienuolynai, o “pečora” reiškia “ola”. Olose prie Kijevo šį vienuolyną dar 1051 m. įkūrė du iš Graikijos Atono kalno atvykę vienuoliai Antonijus ir Teodosijus. Nuo 1637 m. vienuolynui vadovavo žymus stačiatikių veikėjas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės patriotas, Chotyno mūšio dalyvis Petras Mohyla. 1688 m. vienuolyną, visada buvusį pavaldų Konstantinopolio patriarchui, perėmė Maskvos patriarchatas. Vienuolynas buvo aptvertas sienomis, jame pastatyta daugiau cerkvių, o XVIII a. – aukšta varpinė.
Kompleksas senojo Kijevo dalyje užima įspūdingą 28 ha plotą, čia veikia vienuolynas ir cerkvės, Teologijos Akademija, muziejus. Komplekse yra apie 120 XI-XX a. datuojamų statinių, iš jų 12 cerkvių. Pečorų laura yra įrašyta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Pečorų laura garsi kaip itin didelis nekropolis – vienuoliai paprastai buvo laidojami olose, o vienuolyno cerkvėse buvo laidojami ir ne vienuoliai. Olų klimatas (stabili 10-12 °C temperatūra visais metų laikais) išsaugo palaidotus kūnus. Ir dabar lankytojai gali juos lankyti. Šiame nekropolyje palaidota ir garsių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybių.
Skiriamos dvejos palaidojimo olos – painūs labirintai 5-20 m. gylyje: Artimosios olos (Bližni Pečery) ir Tolimosios olos (Dalni Pečery).
Artimosiose olose yra 75 kapai, įskaitant pačio vienuolyno įkūrėjo Antonijaus. Čia palaidota ir Julijona Alšėniškė – stačiatikių bažnyčios šventoji, garsios LDK Alšėniškių giminės atstovė. Manoma, kad ji buvo Alšėnų kunigaikščio Jurgio dukra. Julijona gyveno XVI a. viduryje ir mirė labai jauna. Garbinama kaip moterų globėja. Šventosios kultą XVII a. iškėlė metropolitas Petras Mohyla. Moterų palaikai Pečorų lauroje – išskirtinis reiškinys. Dalis Julijonos Alšėniškės palaikų perkelta į cerkvę Alšėnuose, netoli Lietuvos sienos.
Tolimosiose olose palaidoti 45 asmenys. Čia palaidotas Teodoras (Fiodoras) Ostrogiškis (apie 1360 – 1446), šios garsios giminės pradininkas, Žalgirio mūšio dalyvis (dalyvavo su savo kariuomene). T. Ostrogiškis buvo Švitrigailos rėmėjas kovose dėl Voluinės bei kovose dėl LDK sosto po Vytauto mirties. Gyvenimo pabaigoje (1440 ar 1441 m.) atsisakė pasaulietinio gyvenimo, priėmė šventimus (Feodosijaus vardu) Pečorų lauroje, gyveno Tolimosiose olose, kur ir buvo palaidotas. XVI-XVII a. sandūroje Stačiatikių bažnyčios buvo kanonizuotas.
Pečorų lauroje taip pat palaidotas Skirgaila, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus, Jogailos brolis, sritinis kunigaikštis valdęs Kijevą. Manoma, kad Kijeve buvo nunuodytas apie 1394 m.
Vienuolyne palaidoti ir Algirdaičiai: Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis ir jo sūnus Aleksandras bei vaikaitis Semionas.
Pečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų sobore yra LDK didžiojo etmono, Trakų vaivados, Vilniaus kašteliono Konstantino Ostrogiškio (apie 1460 – 1530) kapas. Sobore buvo žymus renesansinis 1579 m. antkapis, tačiau šventovę 1941 m. susprogdino sovietai. K. Ostrogiškis ypatingai išgarsėjo pergale Oršos mūšyje (1514 m.) po kurios Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų. Beje, pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos tik ukrainiečių kalba.
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
Vaišvilaitė, Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
