Susijusios asmenybės: Gediminas, Algirdas, Vladimiras Algirdaitis, Skirgaila, Jonas Alšėniškis, Aleksandras Olelka, Martynas Goštautas, Jonas Chodkevičius.
Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.,
Reikšmė Lietuvai: Vienas seniausių miestų buvusių LDK sudėtyje, kurio istorija glaudžiai susijusi su senąja Lietuvos istorija.
Kijevas (ukr. Київ, Kyiv) šaltiniuose pirmą kartą minimas 860 m., tačiau archeologai tvirtina, kad didesnės gyvenvietės čia būta jau V a. Miestui iškilti padėjo tai, kad jis įsikūrė prie kelio iš Baltijos jūros regiono į Bizantiją, su kuria miestas nuo X a palaikė ryšius. 988 m. didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius priėmė krikščionybę, o 1037 m. buvo užbaigtas Šv. Sofijos – tokio pat pavadinimo kaip ir Konstantinopolio šventovė – soboras, kuris išliko iki šiol. 1240 m. Kijevą užkariavo mongolai. XIV a. pradžioje Kijevas pateko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtakon.
Kijevas buvo pats reikšmingiausias rytų slavų stačiatikybės centras tiek iki patenkant į Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, tiek po Liublino unijos, kuomet miestas atiteko Lenkijos Karalystei. Simbolinę Kijevo galią liudija ir tai, kad Rusijos istorijos vadovėliai ir šiandien pradedami nuo Kijevo. Tad pažintis su šio miesto istorijos paminklais leidžia priartėti prie senosios Lietuvos kultūros, kurioje stačiatikiškoji tradicija atliko labai svarbų vaidmenį.
Kijevą XIV a. 3 dešimtmetyje paima Gediminas, paprastai teigiama – Gedimino žygio 1322-23 m. metu. Šiais metais pirmą kartą šaltiniuose paminimas ir Vilniaus vardas. 1331 m. Kijevą valdė kunigaikštis Teodoras, kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Gedimino broliu, tačiau galutinai Kijevą prie Lietuvos prijungė Algirdas. Istoriografijoje nėra nusistovėjusi viena nuomonė kada Kijevo žemė prijungta prie LDK – Gedimino ar Algirdo laikais po mūšio prie Mėlynųjų Vandenų (1362). Pastaruoju metu linkstama prie ankstesnės datos, o Algirdo prijungimas įvardijamas kaip antrasis.
Kijevo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Vladimiras, kuriam valdant buvo atstatytas mongolų suniokotas senas ir garsus Pečorų vienuolynas, kuris ilgainiui tapo atskira miesto dalimi su savo sienomis ir gatvėmis. LDK laikais Kijevo centras buvo Žemutiniame mieste, vadinamame Podilu, virš kurio, ant vadinamojo Pilies kalno, buvo iškilusi lietuvių pilis su 18 bokštų.
1395-97 m. Kijevą valdė Algirdo sūnus Skirgaila. Vytautas panaikino Kijevo savarankiškumą ir pradėjo miestui pats skirti vietininkus – pasiuntė ten ištikimą savo tarną kunigaikštį Joną Alšėniškį (savo antrosios žmonos Julijonos Alšėniškytės tėvą). Alšėniškiai tapo Kijevo vietininkais – susiformavo savotiška lietuviškos kilmės Kijevo kunigaikščių Alšėniškių dinastija. Vėliau Kijevą valdė Vladimiro Algirdaičio palikuonys Olelkaičiai.
1471 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Kijevui valdyti skyrė Martyną Goštautą. Kaip kataliko ir nekunigaikštiškos kilmės jo nepripažino stačiatikiai kijeviečiai (reikalavo vaivada skirti Mykolą Olelkaitį arba kitą kunigaikštiškos kilmės stačiatikį). Martynas Goštautas su kariuomene užėmė miestą ir privertė gyventojus pripažinti lietuvių valdžią.
1470-1569 m. Kijevas buvo valdomas vaivadų, kurie rezidavo pilyje. 1482 m. Kijevo vaivada tapo Jonas Chodkevičius.
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1494 m. Kijevui suteikė miesto savivaldos teises.
Lietuva Kijevą valdė iki 1569 m. – Liublino unijos. Žygimantas Augustas Kijevą ir kitas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir prijungė prie Lenkijos Karalystės.
Iki XVII a. vidurio Kijevas buvo vaivadijos centras Lenkijos sudėtyje. 1649 m. Kazokų sukilime prieš Abiejų Tautų Respubliką Kijevas parėmė kazokų vadą Bogdaną Chmelnickį. Šiam pasidavus Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdžiai, pagal Andrusovo taiką 1667 m. Kijevą ATR laikinai perdavė Rusijai iki 1669 04 15 d., tačiau Rusija Kijevo negrąžino ir 1686 m. Kijevas galutinai prijungtas prie šios valstybės. Rusijos imperatorius Petras I ėmė mažinti Kijevo turėtą autonomiją ir pradėjo kolonizuoti bei rusinti Dešiniakrantę Ukrainą.
1833 m. Kijeve iš caro valdžios uždaryto Vilniaus universiteto likučių buvo įkurta aukštoji mokykla, kuri ilgainiui tapo didžiausia Ukrainos mokslo įstaiga.
Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo smarkiai sugriautas, nukentėjo daug senosios architektūros paminklų, tačiau nemažai jų dar iki karo buvo sunaikinta sovietų valdžios nurodymu. Svarbiausi Kijevo paminklai yra atstatomi. Dabartinė atnaujintų paminklų išvaizda skiriasi nuo to, kaip jie atrodė XIV-XVI a., kai Kijevą valdė Lietuva, tačiau apsilankymas senajame Kijeve padeda suprasti koks artimas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšys su turtinga Bizantijos kultūra, kurios svarbus centras buvo Kijevas. Pavyzdžiui Šv. Sofijos soboras pastatytas 1037 m., tačiau jame rasime ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakų. Abiejų Tautų Respublikoje sudarius bažnytinę uniją, Kijevo Šv. Sofijos soboras tapo unitų šventove. 1633 m. buvo pradėtas šventovės remontas, po kurio jis įgijo barokinį pavidalą, kurį išlaikė iki šiol. Šv. Sofijos soborą supantys statiniai daugiausia statyti XVIII a., kai Kijevas jau priklausė Rusijai, tačiau jie visi yra baroko stiliaus – tai liudija Lietuvos ir Lenkijos kultūros įtaką.
Su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ypač susijęs Kijevo Pečiorų lauros kompleksas ir Kijevo pilis.
Vaišvilaitė, Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
