Susijusios asmenybės: Liubartas, Jogaila, Teodoras Ostrogiškis, Konstantinas Ostrogiškis, Konstantinas Vosylius Ostrogiškis
Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a.
Reikšmė Lietuvai: LDK bajorų ir kunigaikščių Ostrogiškių tėvonija ir svarbiausia rezidencija, išlikę svarbūs giminės inicijuoti paminklai.
Ostrogas (Острог, Ostroh) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir kunigaikščių giminės Ostrogiškių tėvonija, svarbiausia giminės rezidencija, Ostrogiškiams priklausiusi XIV-XVII a. Ostrogiškių dinastija baigėsi 1620 m., mirus paskutiniajam šios giminės atstovui. Dabar Ostrogas yra vienas iš daugiausia kultūros istorijos paminklų turinčių Voluinės miestų, kuriam 1981 m. buvo suteiktas kultūrinio rezervato statusas.
Ostrogiškiai – Ostrogo, Dubno ir daugelio kitų miestų LDK savininkai, žinomi valdininkai, senatoriai, etmonai, mecenatai ir fundatoriai, įtakingiausia stačiatikiška ir nuosekliausiai gynusi bei protegavusi stačiatikių bažnyčią giminė LDK. Garsiausias giminės atstovas – LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas Konstantinas Ostrogiškis (gimė apie 1460 m. Ostroge – mirė 1530 m. ir buvo palaidotas Kijevo Pečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų sobore). K. Ostrogiškis Livonijos karo metu laimėjo itin svarbų Oršos mūšį (1514 m.) ir už tai gavo Didžiojo Lietuvos etmono titulą. Konstantinas Ostrogiškis tapo vienu įtakingiausių ir autoritetingiausių asmenų visoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis Vilniuje fundavo cerkvę – dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų. Pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos tik ukrainiečių kalba. K. Ostrogiškio sūnus buvo Konstantinas Vosylius Ostrogiškis.
Kaip ir visa Voluinė, Ostrogas iki Liublino unijos priklausė Lietuvai, o po 1569 m. – Lenkijos Karalystei. Nuo XIV a. vidurio Ostrogas priklausė Gedimino sūnui kunigaikščiui Liubartui. Miestui valdyti jis paskyrė savo vietininką Danielių, kilusį iš Turovo-Pinsko Riurikaičių. Danieliaus sūnus Teodoras, 1386 m. iš Jogailos privilegija gavęs Ostrogo paveldėjimo teises, ėmė tituluotis Ostrogo kunigaikščiu. Būdamas stačiatikis, jis fundavo katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Gyvenimo pabaigoje tapo Kijevo Pečorų lauros vienuoliu, kur yra palaidotas. Vėliau stačiatikių bažnyčios buvo paskelbtas šventuoju.
Konstantino Ostrogiškio valdymo metais, XVI a. pradžioje, Ostrogas tapo vienu turtingiausių ir kultūriškai reikšmingiausių miestų Ukrainos žemėse. Amžininkai XVI a. Ostrogą vadino Ukrainos Atėnais. Jame kunigaikštis pasistatė pilį ir gynybinius statinius, įkurdino totorius, leido jiems statyti mečetę ir suteikė kitų privilegijų.
Konstantino sūnus Vosylius savo politiniu autoritetu ir finansine galybe garantavo stabilią padėtį stačiatikių bažnyčiai šiose žemėse, kliudė katalikybės ir unijos sklidimui. Jis Ostroge įsteigė pirmąją aukštąją mokyklą Rytų Europoje – Ostrogo Akademiją, skirtą stačiatikių dvasininkams mokyti. 1581 m. Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio rūpesčiu išspausdinta vadinamoji Ostrogo biblija – pirmoji biblija senąja slavų liturgine kalba. 1585 m. miestui suteiktos savivaldos teisės.
Po paskutiniojo iš Ostrogiškių kunigaikščio Jonušo mirties 1620 m. Ostrogo įtaka ėmė mažėti, miestas ir pilis priklausė Zaslavskių (Ostrogiškių giminės atšaka), Liubomirskių, Sanguškų, Malachovskių, Jablonovskių ir kitoms giminėms. Chmelnickio sukilimo metu (1648 m.) miestas stipriai nukentėjo, žuvo daug gyventojų.
Ostrogas ir jo savininkai kunigaikščiai Ostrogiškiai suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų LDK stačiatikiškosios ir Ukrainos kultūros istorijoje. Nors šiandien Ostroge priklausomybės Lietuvai laikotarpio ženklų nedaug, išlikusieji labai vertingi. Didelę dalį Ostrogo paminklų galima vertinti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės sumanytus ir inicijuotus kūrinius, susietus su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija.
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
