Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis, Teodoras Ostrogiškis, Jonušas Ostrogiškis
Susiję laikotarpiai: 14 a., 17 a.
Reikšmė Lietuvai: Svarbi LDK bajorų ir kunigaikščių Ostrogiškių pilis ir vienuolynas
Ostrogo priemiestis Mežyričas (Межиріч, Mezhyrich) įsikūręs Svitenkos ir Vilijos upių santakoje, iš čia ir pavadinimas (išvertus reikštų – Tarpupis). Atkarpa nuo vietovės iki Ostrogo dėl apylinkių vaizdingumo iki šiol vadinama „Belmaž“ (nuo prancūzų belle image – gražus vaizdas).
Vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas jos valdą dovanojo Ostrogiškių protėviui kunigaikščiui Teodorui Ostrogiškiui.
Mežyričas ypač sustiprėjo XVII a., kai po Liublino unijos priklausė Lenkijos Karalystei. 1605 m. miestas Jonušo Ostrogiškio pastangomis gavo Magdeburgo teises, buvo pastatyta rotušė, pirtis ir prekybos halės.
Jonušas Ostrogiškis 1606-1612 m. fundavo pranciškonų vienuolyną, kuris įsikūrė nuo XV a. vidurio Mežyriče buvusioje mūrinėje pilyje ir Švč. Trejybės cerkvėje. Vertingiausia cerkvės interjere – stebuklingasis Mežyričo Dievo Motinos atvaizdas, kurį Ostrogiškiai gabendavosi kartu su savimi į karo žygius. Pilies aptvaro kampuose buvo pastatyti keturi apvalaus plano triaukščiai renesansiniai gynybiniai bokštai, visuose trijuose bokštų aukštuose įrengtos šaudymo angos. Lemtingi Mežyričui buvo 1648 m., kuomet jį sugriovė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai. Vienuolyno pastatai vėliau buvo atstatyti. Šv. Trejybės cerkvė, buvusi gotikinė, kelis kartus stipriai rekonstruota, XIX a. pabaigoje įgijo neobizantinei architektūrai būdingus bruožus. Dabar šis stačiatikių sakralinis ansamblis yra vienas vertingiausių Vakarų Ukrainos architektūros paminklų.
Mežyriče taip pat yra išlikę XVII a. gynybinės sistemos fragmentas – Zaslavlio vartai ir specifinis statinys – galingas pečius laukuose – skirtas vienuolyno-pilies apsaugininkams sušilti šaltu metų laiku.
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
