Susijusios asmenybės: Vaišelga, Gediminas, Liubartas, Švitrigaila, Žygimantas Augustas
Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.
Reikšmė Lietuvai: LDK priklausęs miestas, išlikę su Lietuvos istorija susiję statiniai.
Volodymyras (Володимир, Volodymyr), iki 2021 m. Voluinės Vladimiras, yra viena seniausių Voluinės vietovių, minima jau IX a. Volodymyras XI a. išaugo į turtingą prekybos miestą su stipria pilimi.
1320 m. miestą valdė Gediminas, po jo mirties Volodymyrą valdė jo sūnus Liubartas, kuris vedė Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. XIV a. viduryje dėl šio miesto vyko aršios kovos tarp lietuvių ir lenkų. 1370 m., miestas vėl atiteko Lietuvai. 1431 m. Volodymyrui suteiktos savivaldos teisės, kurias patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir vėliau Žygimantas Senasis. Po Vytauto Didžiojo mirties, atsinaujinus Lenkijos ir Lietuvos ginčams dėl Podolės ir Voluinės žemių, miestą valdė Švitrigaila. Mirdamas savo testamentu 1452 m. paliko jį Lietuvai. 1500 m. miestą sudegino totoriai, po to jis sunkiai atsistatė. Volodymyras buvo svarbus religinis centras – nuo XIII a. tapo stačiatikių vyskupijos centru, nuo XIV a. ir katalikų.
Liublino seime 1569 m. Žygimanto Augusto nutarimu miestas kartu su kitomis Voluinės žemėmis buvo prijungtas prie Lenkijos Karalystės ir tapo Voluinės centru. 1593 –1652 m. buvo seimelių rinkimosi vieta.
Volodymyro pilies likučiai – archeologijos, fortifikacinės architektūros paminklas, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Pirmus įtvirtinimus šioje vietoje X a. pastatė kunigaikštis Volodymyras. XIV a. II p. buvo lenkų nepilnai pastatyta mūrinė tvirtovė. 1370 m. mirus Lenkijos karaliui Kazimierui, Liubartas pasinaudojo tuo ir užėmė nebaigtą statyti tvirtovę. Pilis lietuvių buvo nugriauta. XVI a. buvo pastatyti nauji įtvirtinimai. XVII-XVIII a. tvirtovė neteko karinės reikšmės ir buvo apleista. Iki dabar išliko netaisyklingo keturkampio plano žemės pylimų likučiai. Pylimų aukštis 9-10 m., jie apima 3,12 ha plotą.
Volodymyre yra LDK laikus menanti Šv. Bazilijaus cerkvė (XIII a. pabaiga) ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras (XII a.). Anot tradicijos greta šios šventovės palaidotas Mindaugo sūnus stačiatikis Vaišelga.
Taip pat mieste yra barokinė jėzuitų bažnyčia (XVIII a. II pusė), kuri dabar priklauso stačiatikiams.
Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008
Liškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
