Oršos mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos karo (1512–22 m.) mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. prie Oršos miesto. Per Oršos mūšį LDK kariuomenę (vadas Konstantinas Ostrogiškis) sudarė apie 30 000 žmonių (buvo lenkų algininkų ir savanorių, daugiausia Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rūmininkai), Rusijos kariuomenę – apie 80 000 žmonių (vadas Ivanas Čeliadninas). Mūšis baigėsi visuotiniu panišku Rusijos kariuomenės bėgimu ir jos persekiojimu. Laimėjo geriau ginkluota ir taktiškai manevringesnė LDK kariuomenė.
XV amžiui perkopus į antrąją pusę Lietuva atsidūrė naujo pavojaus akivaizdoje, nauja grėsminga jėga iš rytų kėsinosi sunaikinti lietuvių valstybę. Maskvos kunigaikščiai ėmė vykdyti agresyvią ekspansinę politiką, prisiimdami sau krikščionybės gynėjų vaidmenį, svarbiausiu jų tikslu tapo siekis valdyti visus stačiatikius. Tuo laikotarpiu susiformavo Maskvos, kaip „trečiosios Romos“ – naujojo pasaulio centro, ideologinė koncepcija. Maskvos kunigaikštystė pamažu nustojo paisyti nusilpusių ir skilusių į kelias valstybes savo šeimininkų – totorių valios, palaipsniui užvaldė atskiras savarankiškas rusiškas kunigaikštystes, galiausiai nukreipė savo žvilgsnį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, pirmiausia į rytines jos žemes, kuriose gyveno Lietuvos stačiatikiai rusėnai. XV a. pabaigoje sustiprėjusi Maskvos valstybė pradėjo sistemingą Lietuvos puolimą. Po pirmųjų dviejų Lietuvos ir Maskvos karų (1492–1494 m. ir ypač 1500–1503 m.) Lietuva prarado didelę rytinės teritorijos dalį. Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui II, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III siekė būti išrinktas į Lietuvos sostą. Didžioji dalis politinio elito suvokė, kad tai gali baigtis Lietuvos valstybingumo praradimu, ir valdovu išrinko Jogailaitį – Aleksandro II jauniausiąjį brolį Žygimantą (Zigmantą) Senąjį. Tai sukėlė dar vieną konfrontaciją su Maskva.
Pagrindinės abiejų kariaujančių pusių pajėgos susitiko ties Orša rugsėjo 8 d. per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Maskvos kariuomenė išsidėstė kairiajame Dniepro krante, ties jo intaku Kropivna. Lietuvos kariuomenė ėmė keltis per Dnieprą, dalis kariuomenės kėlėsi per brastą, kita dalis – atokiau, per pontoninį tiltą, pastatytą iš statinių ir valčių. Priešas negalėjo matyti visos kariuomenės persikėlimo metu ir nustatyti jos dydžio. Maskvėnai nesutrukdė lietuviams keltis per upę, nes tikėjosi dėl savo kiekybinės persvaros sutriuškinti pagrindines Lietuvos pajėgas, kai jos visos persikels per upę, kad pralaimėję lietuviai jau nebeturėtų jokios galimybės atsitraukti. Ostrogiškiui pavyko slapta nuo priešo išdėstyti savo rezervus ir dalį artilerijos pabūklų paslėpti užmaskuotose pozicijose. Persikėlusi ir susigrupavusi Lietuvos kariuomenė stojo prieš rusų kariaunos gretas.
Galiausiai į puolimą pajudėjo pagrindinės Čeliadnino pajėgos, jos užgulė lietuvių ir jų sąjungininkų rikiuotę, tačiau neįstengė parblokšti centre buvusių pėstininkų ir sunkiosios kavalerijos rikiuočių. Tuomet flange, kuriame buvo pašauktiniai lietuvių bajorai, prasidėjo atsitraukimas. Rusai, manydami pralaužę priešo gynybą, ėmė veržtis pro rikiuotėje atsiradusią tuštumą. Besitraukiantys lietuviai įviliojo priešą į uždarą, iš anksto parinktą, vietą tarp eglyno ir skardžio, kur pasaloje maskvėnų jau laukė artilerijos pabūklai. Netikėta ir taikli Lietuvos kariuomenės artilerijos ugnis „ėmė šluoti” maskvėnų gretas. Pasinaudoję sumaištimi, persigrupavę lietuviai perėjo į kontrataką. Priešas visiškai pakriko ir ėmė bėgti iš mūšio lauko. Lietuvių raiteliai persekiojo bėgantį priešą.
Į nelaisvę pateko tūkstančiai maskvėnų, tarp jų ir pats Ivanas Čeliadninas ir daugelis žemesniųjų vadų. Lietuva patyrė nedidelių nuostolių. Maskvėnai ilgai neatsigavo po tokio pralaimėjimo. Lietuviai atsiėmė daugelį šios kampanijos metu priešo užimtų teritorijų, tačiau svarbiausios tvirtovės – Smolensko atsiimti nepavyko, jis rusų valdžioje liko dar šimtą metų.
Tačiau svarbiausias tikslas pasiektas – giluminė Lietuvos teritorija buvo apsaugota nuo stambaus priešo įsiveržimo, Maskvos karinis potencialas buvo susilpnintas ir gan ilgą laiką maskvėnai nebegalėjo rengti žygių į Lietuvą. Karo veiksmai tapo nebe tokie intensyvūs ir galiausiai 1522 m. buvo sudarytos paliaubos. Žinia apie lietuvių pergalę plačiai nuskambėjo per visą Europą. Šventosios Romos imperija nustojo remti Maskvą ir Habsburgai savo santykius su Jogailaičiais išsprendė diplomatinėmis priemonėmis. Vakarų Europoje pradėjo formuotis Maskvos, kaip agresyvios ir civilizuotoms krikščionių šalims priešiškos valstybės, įvaizdis.
Konstantinas Ostrogiškis (1460–1530) – vienas pirmųjų Lietuvos didžiųjų etmonų, kilęs iš rusėniškų LDK žemių. Lietuvoje XV–XVI a. aukštas pareigas galėjo eiti tik katalikai. Ostrogiškis, būdamas stačiatikis, didžiuoju etmonu tapo dėl savo išskirtinių sugebėjimų mūšio lauke ir didelio lojalumo Lietuvos sostui. Nuo jaunystės K. Ostrogiškiui teko dalyvauti kovose su totoriais, kur ir atsiskleidė jo karvedžio
talentas. Kilus karui su Maskva, didysis etmonas prie Vedrošos 1500 m. patyrė didžiausią savo nesėkmę ir pateko į maskvėnų nelaisvę. 1506 m. jis buvo priverstas raštiškai prisiekti ištikimybę Maskvai ir net dalyvavo Maskvos pusėje kovose prieš totorius. Pasitaikius progai jis 1507 m. pabėgo ir grįžo į Vilnių. Valdovas Žygimantas Senasis jį tuoj pat sugrąžino į senąsias didžiojo etmono pareigas. K. Ostrogiškis vadovavo Lietuvos kariuomenei ginant LDK nuo Krymo totorių ir atsinaujinusiose kovose su Maskva, 1514 m. pasiekė savo garsiąją pergalę prie Oršos.
https://www.vle.lt/straipsnis/orsos-musis/
Karolis Zikaras, Oršos mūšis 1514, LR Krašto apsaugos ministerija: https://kam.lt/wp-content/uploads/2022/03/orsos-musis-liet.pdf
,_Bitwa_pod_Orsz%C4%85.jpg){kind=link}