Andrzejaus Wróblewskio kūriniai

Lokacija: National Museum in Krakow, al. 3 Maja 1, 30-062 Kraków
Metai: XX a.
Autorius: Andrzejus Wroblewskis
Kategorija: Vaizduojamoji dailė

Tapytojas Andrzejus Wroblewskis gimė 1927 m. gegužės 15 d. Vilniuje, teisininko Stepono Batoro universiteto profesoriaus Bronisławo Wróblewskio (1888–1941) ir dailininkės Krystynos Wróblewskos (1904–1994, mergautinė pavardė Hirschberg) šeimoje. Vokiečių okupacijos metu naciams darant kratą Wróblewskių bute 1941 m. nuo širdies priepuolio šeimos akivaizdoje mirė tėvas, Bronisławas Wróblewskis.

Motina dailės studijas pradėtas Varšuvoje tęsė Vilniuje. Jai dėstė Ludomiras Sleńdzińskis (1889-1980) ir Jerzy Hoppenas (1891–1969) kūrėjai atstovavę vadinamajai „Vilniaus mokyklai“, susitelkusiai į antikos, renesanso, baroko inspiruotas kompozicijas. Tokią tradiciją motina stengėsi įdiegti ir sūnui per medžio raižinių pamokas. 1946 m. sausį jis tapo Vilniaus dailės akademijos laisvuoju klausytoju, bet jau gegužės 1 d. išbrauktas iš studentų sąrašų dėl paskaitų nelankymo.

Pavasarį Andrzejus su motina ir vyresniuoju broliu (Jerzy Wróblewskiu) persikėlė į Krokuvą. Kelionė traukiniu truko tris mėnesius.

Wróblewskis aprašė pirmus įspūdžius Krokuvoje, lygindamas ją su gimtuoju miestu: „Susikišęs rankas į kišenes be paliovos slankiojau po senamiestį. Iš tiesų čia nebuvo paslaptingų griuvėsių, dulkėtų tamsių bažnyčių, išmalto grindinio, pro kurį Vilniaus skersgatviuose boluoja žemė. Tačiau buvo purvini žydų kvartalai, dvelkė profesionaliai užkonservuota amžių patina. Begalinis dabarties prasčiokiškumas slėpė išlikusias praeities kultūros atplaišas. Bažnyčios atrodė per didelės, namai per maži, mane svaigino želdiniai, kuriuos apeidavau, žydri, tyliai skubantys tramvajai.“

Krokuvoje, Jogailos universitete (lenk. Universytet Jagielloński) Wróblewskis studijavo dailės istoriją, o Dailės akademijoje tapybą. Anksti pradėjęs kurti ir dalyvauti parodose, nusivylė pedagogais. Sunkios karo metų patirties ir slegiančių pokario įvykių kontekste profesorių kapistų (lenk. Kapiści) lyrinis kolorizmas, puoselėjant Pjero Bonaro (Pierre Bonnard, 1867–1947) tradicijas atrodė anachronistiškas. Wróblewskis aršiai kritikavo akademijos programą, o 1948 m. su bendraminčiais sukūrė neformalią saviugdos grupę, kuriai priklausė ir Andžejus Váida (Andrzej Wajda, 1926–2016), vėliau garsus lenkų kino režisierius, studijuoti tapybą pradėjęs metais vėliau.

Wróblewskis 1948 m. sukuria „tiesioginio realizmo programą“. Pasak jo menininkas savo epochą išreiškia tuo, kad joje gyvena: „Mano kaip tapytojo užduotys – pasiekti, kad paveikslai veiktų kuo stipriau, trauktų žvilgsnį ir verstų kiekvieną žiūrovą patirti konkrečias emocijas.“

Sulaukęs dvidešimt dviejų, vos per pora metų Wróblewskis paveikė šį ambicingą tikslą, sukūręs šedevrus „Saulė ir kitos žvaigždės“ (Słońce i inne gwiazdy, 1948), „Paskendęs miestas“ (Zatopione miasta, 1948), „Mėlynasis šoferis“ (Szofer Niebieski, 1948), „Vaikas su mirusia motina“ (Dziecko i zabita matka, 1949), o didžiausią pripažinimą pelnė jo ciklas „Sušaudymas“. Šiuose paveiksluose apie karo ir pokario tragediją jis pasakoja universaliai, bet remiasi ir asmenine patirtimi.

Visuose ciklo „Sušaudymas“ (Rozstrzelanie) paveiksluose egzekutoriai nevaizduojami, žiūrovai mato tik prie sienos pastatytas aukas. Daugiausiai tai jauni vyrai ir berniukai, bet taip pat vyresni vyrai ir moterys. Perteikiama, kaip deformuoja kūnus mirties sąstingis. Susmukę sušaudytieji nutapyti mėlyna spalva.

Paskutinėse drobėse Wróblewskis vaizduoja gyvenimą persmelktą mirties nuojautos. Buitinėmis scenomis, panašiai kaip ant kapinių paminklams suteikiamas memorialinis atspalvis, pasitelkiant statikos rimtį. Realistiškai nutapyti seni ir jauni asmenys, skalbiantys, sėdintys laukiamajame, įsimylėjelių pora ar šeima interjere atrodo sustingę, dvelkia melancholijos net slogučio nuotaika. Wróblewskis sirgo epilepsija todėl smarkiai rizikavo, vienas eidamas į ilgas išvykas po Tatrų kalnus. 1957 m. kovo 23 d. Tatruose ištikus epilepsijos priepuoliui, susitrenkė galvą į akmenis ir užduso. Ankstyvą mirtį dvidešimt devynių, kaip ir viską, kas susiję su jo asmeniu apgaubė įvairiausi mitai.

Režisierius Andžejus Váida visada žavėjosi Wróblewskio kūryba, padėjo 1956 m. surengti jam personalinę parodą Lenkijos rašytojų klube Varšuvoje (lenk. Klub Związku Literatów Polskich). Prislėgtas netikėtos bičiulio mirties, Vaida niekada jo nepamiršo. Netekties gelmes atskleidė filme „Viskas parduodama“ (Wszystko na sprzedaż, 1968), kurio centre pakartota pomirtinė retrospektyvinė tapytojo paveikslų paroda. Pomirtinė retrospektyvinė Andrzejaus Wróblewskio paroda 1958 m. įvyko Krokuvoje, Varšuvoje, Lodzėje ir Sopote.

Sekanti menininko retrospektyva surengiama po ilgos pertraukos 1967 m. Poznanės nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Poznaniu), o po to tais pačiais metais Varšuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Warszawie). Nuo 90-ųjų vidurio Wróblewskio paveikslų populiarumas nepaliaujamai auga. Šiandien jis tarptautiniai pripažintas vienu žymiausių 20 a. antros pusės Rytų Europos tapytojų.

Iš Vilniuje gyvenusių ir užaugusių dailininkų Wróblewskis vienas garsiausių, savičiausių ir labiausiai vertų pasididžiavimo.

Vilniuje didelė Andrzejaus Wroblewskio paveikslų grupė buvo parodyta 2021 metais MO muziejuje surengtoje parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski.“

Andrzejaus Wroblewskio paveikslai saugomi Varšuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Warszawie), Krokuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie), Poznanės nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Poznaniu), Dailės muziejuje Lodzėje (lenk. Muzeum Sztuki w Łodzi), Liublino ir Torūnės muziejuose.

 

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė