Grafikė, tapytoja, pedagogė, Krystyna Maria Karolina Hirschberg gimė 1904 m. kovo 4 d. Varšuvoje. Kilusi iš daugiavaikės šeimos Krystyna Hirschberg nusprendusi tapti dailininke nesutiko tėvų Karolio Hirschbergo ir Marijos Jędrzejewski pasipriešinimo. Piešti mokėsi Varšuvos mokyklose iš pradžių pas Feliksą Stupskį, o nuo 1921 m. pas Konradą Krzyżanowskį (1872–1922). Tesulaukusi vos 17-os ji ištekėjo už teisininko Bronisławo Wróblewskio (1888–1941) ir 1922 m. su vyru persikėlė gyventi į Vilnių. Bronisławas Wróblewskis Vilniaus Stepono Batoro universitete vadovavo Baudžiamosios teisės katedrai. Profesorius moksliniuose tyrimuose domėjosi teisės sociologiniais aspektais ir istorinių dokumentų vaidmeniu. Išleido teisės knygų, tarp jų: Studijų iš teisės ir etikos srities (Studia z dziedziny prawa i etyki, 1934), po mirties išleistas veikalas Teisės ir teisėtvarkos kalba (Język prawny i prawniczy, 1948).
Krystyna Wróblewska greitai po vedybų susilaukė dviejų sūnų (Jerzy ir Andrzejaus Wróblewskių). Augino juos padėdama auklių, tad tęsė meno studijas ir lydėjo vyrą kelionėse į užsienio šalis ir įsitraukė į Vilniaus meninį bei intelektualinį gyvenimą. Svetingi Wróblewskių namai Rožių alėjoje buvo universiteto profesorių tarp jų ir dailės fakulteto susitikimo vieta. Čia lankėsi dailės fakulteto rektorius Ludomiras Sleńdzińskis (1889-1980) – vienas Vilniaus dailininkų draugijos įkūrėjų (1920), nuo 1932 grafikos skyriaus vadovas Jerzy Hoppenas (1891–1969), Tymo Niesiołowskis (1882–1965) dėstęs figūrinę kompoziciją ir aktus (vėliau buvo grupės Rytm narys), skulptoriai Henryk Kuna (1879–1945) ir Stanisław Horno-Popławskis (1902–1997), Vilniaus fotoklubo (1927) įkūrėjas Janas Bułhakas (1876–1950) – kūrėjai formavę tuometinę Vilniaus meno sceną.
Nuo 1931 m. Krystyna Wróblewska tęsė meno studijas Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Čia jos mylimiausi mokytojai buvo tapytojas Ludomiras Sleńdzińskis ir grafikas Jerzy Hoppenas. 1937 m. gavusi diplomą ji 1938 tęsė tapybos ir akvarelės studijas Académie de la Grande Chaumière Paryžiuje. Wróblewska dalyvauja „Vilniaus grupės“ dailininkų veikloje, dirba dekoratore Sveikatos ministerijoje ir restauratore Miesto dailės muziejuje.
Karo metai atneša tragiškus pokyčius į Krystynos Wróblewskos gyvenimą. 1941 m. vokiečių okupacijos metu naciams darant kratą Wróblewskių bute nuo širdies priepuolio šeimos akivaizdoje miršta jos vyras.
Mokytojų įtakoje Krystyna Wróblewska atstovavo vadinamajai „Vilniaus meno mokyklai“, susitelkdama į antikos, renesanso, baroko ir klasicizmo inspiruotas kompozicijas. Ji kūrė tarpukariu ir tapybą, bet labiausiai išgarsėjo kaip grafikė. Medžio ir vario raižiniuose ji vaizduoja alegorijas, portretus, peizažus ir interjerus su istorizmo atspalviu.
Karo metais Krystyna Wróblewska šalia intymių scenų kuria ir raižinius dramatiškų scenų krikščioniškais motyvais. Menininkė tampa ir pirmąją savo sūnaus Andrzejaus Wróblewskio dailės mokytoja. Ji duoda jam medžio raižinių pamokas perteikdama „Vilniaus meno mokyklos“ tradiciją.
1945m. Krystyna Wróblewska kartu su sūnumis iš Vilniaus persikelia į Krokuvą. Repatriacijos akcijos 1944 m. rugsėjį organizuotos Lenkų nacionalinio išsivadavimo komiteto, dauguma Vilniaus universiteto profesorių buvo perkelti į Lodzę. Po metų dalis Vilniaus universiteto dailės fakulteto profesorių pradėjo darbą Mikalojaus Koperniko universitete Torūnėje. Wróblewska ir Leonas Kosmulskis (1904–1952) paskui profesorių Ludomirą Slendzinskį išvažiavo į Krokuvą. Pastarasis globojo Krystyną Wróblewską. Per jį ji gavo adjunkto pareigas Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos akademijos, vėliau Politechnikos instituto Architektūros fakulteto Piešimo katedroje. 1960 m. ji tapo katedros vedėja, 1968 m. – profesore, 1970 m. – direktoriaus pavaduotoja.
Krystyna Wróblewska daug nuveikė Krokuvoje puoselėdama grafikos meną. Ji viena iš „Devynių grafikų grupės“ (lenk. Dziewięciu Grafików, 1947–1960) įkūrėjų, apjungiančios įvairių kartų šios srities kūrėjus. Jos medžio raižiniuose šalia religinių temų, Zakopanės folkloro motyvų, peizažų daug dėmesio skiriama pokario griuvėsių, atstatymo ir naujos visuomenės kūrimo siužetams. Stilistiniai menininkė lieka ištikima „Vilniaus meno mokyklai“ klasicizuojančiai tradicijai. Ji dalyvauja aktyviai grupinėse parodose, gauna jose eilę apdovanojimų kaip ir rengia personalines parodas šalyje ir už jos ribų.
Po ankstyvos sūnaus tapytojo Andrzejaus Wroblewskio mirties 1957 m. motina nenuilstamai rūpinosi jo kūrybiniu palikimu. Ji ne tik saugojo jo kūrinius, rengė parodas, eksponavo kūrinius svarbiausiuose Lenkijos muziejuose.
Mums Krystyna Wróblewska svarbi ne tik kaip Vilniuje tarpukariu kūrusi iškili grafikė, meninės scenos dalyvė, bet ir kaip sūnaus – pasaulinio garso sulaukusio tapytojo palikimo puoselėtoja.
Krystynos Wróblewskos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje (LDM) Vilniuje ir Krokuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie).
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
