Įžymi tapytoja ekspresionistė Mariana fon Veriovkina gimė 1860 rugpjūčio 29 dieną Tuloje. Jos tėvas Vladimiras Veriovkinas (1821–1896) iš dvarininkų kilęs kariškis, motina Jelizaveta Dragan (1834–1885) taip pat kilusi iš dvarininkų, Tulos gubernatoriaus duktė.
1868 metais Vladimiras Veriovkinas buvo perkeltas į Lietuvą. Iki 1876 metų tarnavo Vilniaus apygardos viršininku.
Mariana nuo šešerių metų gyveno Vilniuje. Mergaitę mokė privatūs mokytojai, o nuo dvylikos ji (1872–76) ji eksternu mokėsi Vilniaus aukštesniojoje Marijos mergaičių mokykloje. Ji gavo gerą klasikinį išsilavinimą, tėvai ypač daug dėmesio skyrė kalbų mokymui.
1879 metais šeima persikėlė iš Vilniaus į Liubliną ir tais pačiais metais įsigijo Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Šis dvaras šeimos pramintas „Blagodat“ (Palaima) buvo vieta kur Mariana leido vasaras ir kur ją traukė sugrįžti kaip į gimtuosius namus.
Vyžuonėlių dvare Veriovkina pradeda tapyti, daugiausiai vietinių tipažų portretus. Ten buvo pastatytas ir nedidelis namelis – menininkės ateljė. Dvidešimt dviejų ji išvyksta dailės mokytis į Maskvą. 1882–1885 metais ji lankė Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Po to ji persikėlė į Peterburgą ir lankė privačias žymaus tapytojo Iljos Repino (1844 –1930) pamokas. Pas Repiną menininkė susipažino su jo mokiniu Aleksejum fon Javlenskiu (von Jawlensky Alexei (1864–1941) su kuriuo greit tapo artima. Abu tapė jos dirbtuvėje Petropavlovsko tvirtovėje ir vykdavo vasarą į Vyžuonėlių dvarą. Jie nebuvo susituokę, bet kartu gyveno tris dešimtmečius.
1896 metais Veriovkina kartu su Javlenskiu išvyko dailės mokytis į Miuncheną. Sekančių metų pradžioje prie jų prisijungė Vasilijus Kandinskis (1866–1944).
1908–1909 metais Kandinskis su Gabriele Münter (1877–1962) ir Aleksejus fon Javlenskis su Veriovkina vasarodami ir dirbdami mažame miestelyje Murnau Alpių papėdėje patyrę prancūzų fovizmo įtaką ėmėsi bendrų meninių ieškojimų. Sugrįžę į Miuncheną Kandinskis su Javlenskiu 1909 metais įkūrė „Naująjį Miuncheno dailininkų susivienijimą“ (vok. Neue Künstlervereinigung München dar N.K.V.M.), kuriam priklausė ir Veriovkina, Gabriele Münter, Adolf Erbslöh (1881–1947), Alexander Kanoldt (1881–1939), Franz Marc (1880–1916), Karl Hofer (1878–1955).
Naujasis Miuncheno dailininkų susivienijimas gyvavo trumpai. Prasidėjo menininkų tarpusavio nesutarimai. Kandinskis ir Marc 1911–1912 įkūrę ekspresionistų grupuotę Mėlynasis raitelis (vok. der Blaue Reiter) ėmė rengti parodas. Prie jų prisijungė ir Veriovkina.
Visa ši antroji ekspresionistų dailininkų grupė susitelkė paskutinius metus prieš pirmąjį pasaulinį karą Miunchene. Jį tęsė antinatūralistines, Tilto (vok. Die Brücke) grupės pastangas ir judėjimo visumai suteikė pavadinimą ekspresionizmas.
Veriovkinos kaip ir daugumos kitų Naujojo Miuncheno dailininkų susivienijimo ir Mėlynojo raitelio narių kūriniuose dar buvo jugendo stiliaus (vok. Jugendstil) aidų: polinkio į romantiką, stilizuotų linijinių ritmų, dekoratyvių plokštumų. Ypač svarbus vaidmuo buvo skiriamas spalvos simbolinei reikšmei. Taip pat ir vėlesnėje kūryboje Veriovkina išsaugos šiuos bruožus ir dar labiau sustiprins ryškių spalvų ekspresiją ir polinkį į misticizmą. Išsilavinusios, daug kalbų mokančios, pasiturinčios aristokratės Marianos fon Veriovkinos salonas Miunchene šiuo periodu buvo svarbus traukos centras. Modernų meną kuriantiesiems įvairių šalių jaunesniems menininkams Veriovkina darė didelę įtaką.
Veriovkina iki pirmo pasaulinio karo Vokietijoje aktyviai dalyvavo svarbiose modernaus meno parodose: 1908 – Sezession parodoje Berlyne, 1909 – Naujojo Miuncheno dailininkų susivienijimo, 1912 – Mėlynojo raitelio ir 1913 – Rudens salono – Berlyne. 1913 metais vienoje svarbiausių to meto Berlyno galerijų „Der Sturm“ (Audra) įvyko pirmoji personalinė Veriovkinos paroda. Menininkė eksponavosi taip pat ir su avangardistais Rusijoje. 1910–1911 ji dalyvavo „Būgnų valeto” parodoje Maskvoje. 1914 metų pavasarį Veriovkina dalyvauja Vilniaus dailės draugijos parodoje. 1914–1915 metų sandūroje ta pati draugija surengė ir trijų dailininkų: Veriovkinos, Javlenskio ir Benciono Cukermano (1890–1944) parodą.
1909–1910 ir 1914 metais Veriovkina vėl lankėsi Lietuvoje. Ji viešėjo pas brolį Piotrą Veriovkina (1862–1946) – Kauno, o vėliau Vilniaus gubernatoriu lankėsi Vyžuonėlių dvare. Čia menininkė rado įkvėpimo savo kūrybai. Ypač įspūdingai laiškuose Javlenskiui ji aprašė Kauną: „Dieve, Dieve, kas per grožis! Ir linijos, ir spalvos ir formos, ir kompozicija erdvėje – pastaroji tokia, kad nieko panašaus nesu regėjusi. Dėl to, kad Kaunas yra tvirtovė, ir namai žemi, išskyrus bažnyčias ir kažkokius staiga aukštyn šaunančius namus, netikėtus baugius, it netikėtos bauginančios ryškios dėmės. Gatvės virsta į dangų, nuo kalno žemyn skrieja namai. Per stogus lipa juodi ir baisūs kaip vorai medžiai…“ arba „Užtikrinu tave, Kaunas – tai lobis dailininkui. Tamsu, žibintai neapšviečia, o tamsina gatves. Jų šviesiai violetinės ugnys kraupiai kabo tamsoje. Nusitęsusių žemų namų linija, o ja driekiasi žalių ir raudonų ugnelių klavišai – apšviestų krautuvėlių eiles. Ryškiai žali ryškiai raudoni dryžiai gula ant violetinio šaligatvio. Visame tame šešėlyje pilna juodų žmonių, kurie kalba tik apie vieną – meilę, kalba žargonu, lenkiškai, laužyta rusų kalba. Šnabždesys ir garsūs žodžiai raižo tylą kaip žali ir raudoni šviesos ruožai nakties tamsą. Kažkas baisaus, baisaus tvyro virš visko.“ Veriovkina eina dar toliau ir save sutapatina su šia vieta: „ar dėl to, kad viskas čia man, įgimta artima ir nesąmoningai suformavo mano sielą, aš matau ne tik išorinį nepaprasto grožio pasaulį, bet ir matau save pačią, visa tai, kas gyvena ir kenčia manyje nuo tada, kai save atmenu.“
Visa grupė Marianos fon Veriovkinos kūrinių skirta Kauno senamiesčiui ir dar keli svarbūs jos palikime – Vilniui ir Lietuvos provincijos motyvams.
Vos grįžusi į Miuncheną, prasidėjus pirmam pasauliniam karui. Veriovkina turėjo skubiai palikti Vokietiją. Kaip ir daugelis pabėgelių ji pasitraukė į neutralią Šveicariją. Čia atokiau nuo meno centrų ir prabėgo jos likęs gyvenimas Veriovkina patyrė nepriteklius, bet išliko stoiška ir toliau tapė dramatiškus paveikslus – daugiausiai simbolinio charakterio peizažus su figūrinėmis kompozicijomis.
1921 m. Veriovkina atsiskiria nuo Javlenskio.
1924 m. su Karl Schmidt-Rottluffu ir Christianu Rohlfs (1849–1938) ji įkuria menininkų grupę „Die Große Bär“ (Didysis lokys). Grupė eksponavosi Nierendorfo galerijoje (vok. Galerie Nierendorf) Berlyne.
Mariana Veriovkina mirė 1938 metų vasario 6 dieną Asconoje.
Ilgą laiką Aleksejaus fon Javlenskio – jos ilgamečio gyvenimo draugo ir globotinio šlovė buvo užtemdžiusi menininkės vardą. Pastaraisiais dešimtmečiais, ypač suklestėjus feminizmo judėjimui Veriovkinos kūrybai skiriama vis daugiau meno istorikų ir muziejininkų dėmesio.
Mums Mariana fon Veriovkina svarbi kaip viena iš aktyvių vieno pagrindinių klasikinio modernizmo judėjimų – ekspresionizmo aktyvi dalyvė ir savo ryšiais su Lietuva. Ji Lietuvoje užaugo, mielai į ją sugrįždavo, dalyvavo Vilniaus parodiniame gyvenime ir svarbiausia mūsų šalyje menininkė rado inspiracijų savo paveikslams.
Marianos fon Veriovkinos kūriniai šiandien saugomi Askonos moderniojo meno muziejuje, Lenbachhaus meno muziejuje Miunchene.
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
