Moišė Ravivas-Vorobeičikas gimė 1904 gruodžio 5 d. Laskonių kaime netoli Lebedžių miestelio dab. Baltarusijoje, buvo vienas iš keturių Šloimės Varobeičiko ir Šifros Vorobeičik (mergautinė pavardė Cukerman) vaikų.
1909 m. pradėjo mokytis pradinėje mokykloje Ašmenoje.
1914 kartu su šeima persikėlė į Vilnių. 1916-1923 m. mokėsi daktaro Josifo Epšteino įsteigtoje žydų gimnazijoje, 1921-1923 m. – Vilniaus dailininkų draugijos piešimo mokykloje. 1923–1925 m. dalyvavo grupinėse žydų dailininkų parodose, tais pačiais metais studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Lankė Juliusz Kłos (Juliušas Klosas, 1881–1933), Zbigniewo Pronaszko (1885–1958), Jerzio Remerio (1888–1979), Otono Krasnopolskio (1877–1971), Bolesławo Bałzukiewicziaus (1879–1935), Jano Bułhako (1876–1950) dėstytus kursus.
1925-1927m. tarnavo Lenkijos kariuomenėje šauktiniu, Vilniuje.
Pradėjo žydiškąjam Vilniuj skirtą sumanymą – su jaunais žydų dailininkais 1927 m. surengė parodą „Nuo Didžiosios sinagogos kiemo iki Stiklių gatvės“. Tais pačiais metais jis išvyksta studijuoti į Bauhausą, architektūros ir taikomosios dailės mokyklą Dessau mieste, Vokietijoje.
Bauhausas – buvo viena pažangiausių to meto aukštųjų dailės mokyklų. Vorobeičikas žiemos semestre ten lankė pagrindų kursą pas Josefą Albersą (1888–1976) ir kaip niekas kitas gerai įsisavino šio struktūrines organizacijos „mokymą“. Be to jis dar papildomai lankė Paul Klee (1879–1940) ir Vasilijaus Kandinskio (1866–1944) kursus kaip ir vasaros semestre dirbo Hinnerk Scheperio (1897–1957) dirbtuvėje.
Per trumpą laiką Vorobeičikas išmoksta visus savo garsiųjų mokytojų knygų apipavidalinimo principus. Jis prisimena: „Josefo Alberso įvadiniame kurse mes darėme viską: tipografiją, montažą iš iliustruotų žurnalų, baldininkystę, grafiką, kino ir teatro plakatų komponavimą. Semestro pabaigoje egzamino paroda buvo tikras spalvų, medžiagų studijų, architektūrinių eskizų festivalis.“ Bauhause Vorobeičikas pradėjo ir fotografuoti.
1927 m. dar neegzistavo fotografijos klasė, bet László Moholy-Nagy (1895–1946) jau buvo išleidęs vadovėlį Tapyba, fotografija, filmas (Malerei, Photographie, Film 1926), kuris Vorobeičikui suteikė svarbių impulsų.
1928 m. Vorobeičikas persikėlė į Paryžių. Apie puse metų jis lankė Vaugirard gatvėje įsikūrusią Nacionalinę fotografijos ir kinematografijos mokyklą (pranc. École nationale de photographie et cinématographie). Čia mokėsi fotografavimo technikos ir praktinių įgūdžių laboratorijoje. 1929 m. jis keliavo į Vilnių su šeima atšvęsti Velykų. Pakeliui sustojo Berlyne, čia nusipirkdamas naują Leica fotoaparatą su kuriuo Vilniuje nufotografuos ir įamžins senose miesto dalyse žydišką gyvenimą. Vorobeičikas prisimena: „Vilniuje švietė saulė. Kai kuriuose knygos fotografijose matosi tirpstančio sniego pėdsakai. Aš tiesiog leidau Leicai „veikti“ ir taip atsirado knyga apie Vilnių. Savita apipavidalinimo forma, puslapiai su montažais be abėjo – paveikti kino… viskas kas vaizduojama buvo ir kituose žydiškuose centruose jeigu ir ne tokioje įvairovėje ir koncentracijoje. Iš viso to šiandien nieko neliko. Tai ko nepabaigė Hitleris tai pabaigė mūsų „draugas“ Stalinas. Iš šio žydų kvartalo nieko neliko, net ir didžiosios sinagogos.“
Dar sukūrimo metais menininkui pasitaikė proga pirmą kartą eksponuoti šiuos darbus Ciuriche vykusiame sionistų kongrese. Ten šie patraukė Emilio Schaefferio iš Ciuricho leidyklos Orell-Füssli dėmesį. Jis pasiūlė Vorobeičikui šiuos darbus išleisti knygų serijoje „Schaubücher“.
1931 m. gegužę pasirodė knyga „Vilniaus žydų gatvė“ (Ein Ghetto im Osten. Wilna, The Ghetto Lane in Wilna, Yidishe gas in Vilne, Rehov ha-Yehudim be-Vilna). Anot Herberto Modericho.“ Visiškai neįprasta knyga, kuri archaiškas žydų bendruomenės Vilniuje gyvenimo formas perteikė būdais formaliomis idėjomis pralenkusiais viską kas iki šiol buvo siūloma foto knygų rinkoje. Autorius iškirpo žmonių figūras iš fotografijų kaip koliažistas, kvadrato formą pakeičia į kvadratines formas ir netaisyklingus keturkampius. Iš jų sudėdamas kubistinio charakterio tablo. Iš skirtingų masteliu padidintų to paties negatyvo atspaudų sudedama klaidinanti ir netvarkinga sinagogos dėlionė. Motyvų pakartojimai su drąsiais mastelių pakeitimais, daugkartiniai apšvytinimai dėka kurių fasadai atrodo transparentiški apipavidalinimas su diagonalėmis ir laužytomis linijomis rodo meistrišką grafiko akį.“
Knyga sulaukė didelio rezonanso. Buvo išpirkti visi 12 500 atspaustų egzempliorių.
Dar teberuošiant šią knygą Vorobeičikas jau pradėjo dirbti prie naujos knygos skirtos Paryžiaus miestui „Paryžius: 80 Moï Vero fotografijų“ (pranc. Paris: 80 Photographies de Moï Ver). Ieškodamas šiai leidėjo sutiko jauną redaktorių André Malraux (1901–1976), kuris padėjo jam rasti net tik leidėją bet ir pasiūlė pseudonimą Moi Ver. Knygai įvadą susižavėjęs menininko darbu jo prašymu parašė Fernandas Léger (1881–1955). Per pora savaičių knyga buvo išleista 1000 bibliofilinių egzempliorių ir iškarto buvo išpirkta bei sulaukė gerų recenzijų.
Paskatintas sėkmės ir žavėdamasis László Moholy-Nagy knyga Vorobeičikas sudarė dar vieną savo naujų fotografijų leidinį „Ci-Contre – 110 Moï Vero fotografijų“ (pranc. Ci-Contre – 110 Photos de Moï Ver). Deja, pasikeitus aplinkybėms šis nebuvo išleistas.
Paryžiuje meniniai Vorobeičiko interesai ir toliau buvo nukreipti į naujus fotografijos knygų sumanymus. Tuo pačiu metu pragyvenimui užsidirbdavo kaip foto žurnalistas. 1932 m. jis pasirašė sutartį su tarptautine agentūra Globe Photos. Publikavo nuotraukas populiariuose savaitraščiuose Vu, La Vie Parisienne, dienraščiuose Paris-soir.
1934 m. įsitikinęs sionistas menininkas persikėlė į Palestiną. Ten tęsė savo kaip fotografo veiklą, kūrė fotomontažinius plakatus, dirbo knygų iliustracijos, grafinio dizaino srityse.
1937 m. dar kartą grįžo į Europą, sukūrė Lenkijos žydų portretų seriją.
1941–1942 m. menininko tėvai, brolis, seserys ir dukterėčios žuvo Holokausto metu.
1950 m. Vorobeičikas kartu su bendraminčiais įkūrė menininkų koloniją Safede. Tuo metu, daugiausia atsidėjo tapybai. Inspiruotas kabalos (hebr. quabbālāh) nutapė paveikslų mistinių siužetų tema.
1951 m. jis pasirinko hebrajišką vardą ir pavardę Moche Ravivas.
1967 m. padovanojo žydiškojo Vilniaus fotografijas Geto kovotojų muziejui (angl. The Ghetto Fighters’ House, dar Itzhak Katzenelson Holocaust and Jewish Resistance Heritage Museum, Documentation and Study Center).
1990–1991 m. dalyvavo Berlyne atidarytoje parodoje „Bauhauso fotografija. 20 amžiaus fotografijos apžvalga“ (vok. Fotografie am Bauhaus. Überblick über eine Periode der Fotografie im 20. Jahrhundert). Paroda dar buvo eksponuojama Tiubingene, Hamburge, Ciuriche ir Paryžiuje.
1998 m. sausio 18 d. Moise Ravivas Vorobeičikas mirė Safede, sulaukęs 90 metų.
2019 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje buvo surengta paroda “Moi Veras: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai”.
Moišė Ravivas-Vorobeičikas tapo autorius vienos iš pirmųjų avangardistinio apipavidalinimo forografijos knygų. Tai svarbus pasiekimas avangardistinio meno istorijoje, o mums svarbu ir tai, kad šios knygos fotografijos buvo skirtos Vilniaus geto temai.
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
