Tapytojas ir grafikas Henrikas Šalkauskas gimė 1925 gegužės 6 d. Kaune Lietuvos kariuomenės majoro Henriko ir Onos Šalkauskų šeimoje. 1943 m. su motina pasitraukė į Vokietiją.
1941–1942 m. studijavo grafiką Dancigo dailės mokykloje.
1946–49 studijavo Dailės ir amatų mokykloje Freiburge (mokėsi pas Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Adomą Galdiką), Freiburgo universitete klausė meno istorijos paskaitų.
1949 m. kartu su motina emigravo į Australiją.
1949–1951 m. gyveno Kamberoje. Po dviejų metų darbo akmens skaldykloje dailininkas užmezga ryšius su galerijomis ir pradeda dalyvauti dailės parodose.
1951 m. persikėlė į Sidnėjų, kur įsitraukė į šio kosmopolitiško miesto meninį gyvenimą.
1956 m. kartu su Algirdu Šimkūnu (1927–1971) Bissietta Art galerijoje Sidnėjuje surengė pirmąją personalinę parodą.
Buvo vienas iš grupės „Šešios kryptys“ (angl. Six Directions) sutelkusios dailininkus iš Baltijos šalių, steigėjas.
1959–1960 m. susipažino su Eva Kubbos (tikr. Ieva Kubosaitytė, g. 1928) ir dirbo vienoje dirbtuvėje, kartu dalyvavo parodose.
1961 m. surengė tapybos ir grafikos personalinę parodą Macquarie galerijoje Sidnėjuje ir Australijos modernaus meno muziejuje Melburne. 1960 m. dalyvavo San Paulo bienalėje (Brazilija).
1964–1971 m. Personalinės parodos Hungry Horse, Macquarie, Holdsworth dailės galerijose Sidnėjuje, Bonython dailės galerijoje (Bonython Art Gallery) Adelaidėje, South Yarra dailės ir Powell gatvės (Powell Street Gallery) galerijose Melburne. Šalkauskas taip pat dalyvavo tarptautinėse grafikos bienalėse Liublianoje (1963) ir Tokijuje (1960, 1962) kaip ir atstovavo šiuolaikinių Australijos meną grupinėse grafikos ir tapybos parodose Vašingtone, Los Andžele, San Franciske JAV, Luganoje (Šveicarija) ir Tokijuje.
Australijoje Šalkauskas sulaukė pripažinimo kaip vienas svarbiausių šiuolaikinių menininkų, tapo Australijos akvarelės instituto nariu ir buvo apdovanotas už kūrybą visa eile premijų.
1979 m. rugsėjo 1 d. sulaukęs 54 metų netikėtai mirė savo namuose Sidnėjuje, palaidotas Rookwood kapinėse (angl. Rookwood Cemetery) Sidnėjuje.
1981 m. Naujojo Pietų Velso meno galerijoje surengta pomirtinė retrospektyvinė Šalkausko kūrybos paroda.
Įsteigtas Henriko Šalkausko vardo apdovanojimas debiutuojantiems jauniems dailininkams.
Henrikas Šalkauskas palaikė ryšius su lietuvių išeiviais ir tuo pačiu įsiliejo į Australijos meninį gyvenimą palikdamas svarbų įnašą. Meno kritikas Alanas McCulloch‘as rašė: „Henriko Šalkausko kūryba Australijai reiškia tą patį, ką Soulage‘o kūryba reiškia Prancūzijai arba Kline‘o – JAV.“
Dailininkas pradėjo savo meninę karjerą kaip grafikas ir daug prisidėjo prie grafikos išpopuliarinimo Australijoje. Jis kūrė juodai – baltus ir spalvotus medžio ir lino raižinius, šilkografijas bei monotipijas. Tai buvo visiškai abstrakčios kompozicijos pasižyminčios dekoratyvumu, dinamiškais ritmais, išradingais spalviniais deriniais. Jį domino taip pat eksperimentavimas su technikomis. Grafikos srityje jis greit sulaukė pripažinimo.
Nuo 1959 m. Šalkauskas vis labiau susidomi tapyba ir nuo 1962 m. ši sritis jo kūryboje tampa pagrindine. Iš savo kaip grafikos kūrėjo patirties jis perima išraiškingus grafiškus ženklus, kuriuos dabar paveiksluose papildo tapybiškais spalviniais efektais.
Šalkauskas nuosekliai vysto „pasaulinę“ abstrakčios tapybos kalbą. Didelę įtaką jam padarė amerikiečių abstraktūs ekspresionistai tokie kaip Kline Franz (1910–1962) tapę gestiškai kaip ir kūrę spalvinio lauko tapybą kaip Mark Rothko (1903–1970). Inspiracijų menininkas sėmėsi ir š Prancūzijos informel ir lyrinės abstrakcijos tapytojų bei klasikinės Rytų tapybos tušu.
Visi Šalkausko tapybos kūriniai abstraktūs, bet juose galima atsekti tolimas asociacijas su gamtovaizdžiais, saulėlydžiais, mėnesiena.
Tai, kad gamtovaizdžiai – pirminis meditatyvių kūrinių išeities taškas rodo ir jo paveikslų pavadinimai tokie kaip „Žvilgsnis į peizažą“, „Į pietus nuo Tari“, „Vakaro briaunos“, „Vakaro peizažas“. Visi šie regimieji dykumos, vandens, dangaus, augmenijos, šviesos ar tamsos įspūdžiai interpretuojami sintezuojant iki abstrakčių spalvinių plokštumų ir linijų. Tuo pačiu metu Šalkauskas kone minimalistinį apibendrinimą derina su emocionaliu tapymo gesto spontaniškumu.
Visoje eilėje kompozicijų Šalkauskas apsiriboja tik juoda spalva. Dinamiški grafiškų ženklų archetipai čia kaitaliojasi su subtiliais tonais persiliejančiomis plokštumomis.
Kitoje ne mažesnėje paveikslų grupėje tapytojas taip pat pasirenka monochromiją, bet jau daug ryškesnių spalvų. Pati išraiškingiausia trečioji paveikslų grupė, kurioje švytinčios mėlyna, žalia ar geltona susiduria su matine, prigesinta juoda.
Visos šios abstrakčios Šalkausko iš geometrizuotų ir organinių formų sudarytos kompozicijos artimos lyrinės abstrakcijos estetikai. Jam pavyksta sukurti nuotaikingas asociacijas su gamta kaip pasiekti subtilios lygsvaros tarp statikos ir dinamikos, horizontalių ir vertikalių elementų, skaidrių, ryškių ir matinių nepermatomų spalvų.
Šalkauskas tapo ant popieriaus ir kartono akvarelės ir mišriomis technikomis išnaudodamas subtilius dažo persiliejimus, šiurkščių bei lygių paviršių įvairovę.
Henrikas Šalkauskas tapo pripažintu Australijos menininku bet visada palaikė ryšius ir su lietuviais išeiviais. Šiandien jo kūriniai saugomi ne tik didžiausiuose Australijos muziejuose, bet ir Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje.
Prof. dr. Raminta Jurėnaitė
