Tapytojas ir skulptorius Izaijas Kulvianskis (Issai Kulvianski) gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Jonavoje. Jis buvo ketvirtas pasiturinčios žydų šeimos vaikas. Jo tėvas Tawel–Tobias Kulvianskis (1859 gimė Jonavoje – 1918 mirė Jonavoje) buvo miesto raštininko Messel Kulvianskio sūnus. Penkis metus jis mokėsi dailidės amato Karaliaučiuje ir pabaigęs mokslus įkūrė dirbtuvę Jonavoje. Jo motina Riwa Kulvianski (g. 1863) buvo Izako Galombo duktė.
Po ankstyvos tėvo mirties motina ir dvylika metų vyresnė sesuo pragyvenimui užsidirbdavo skalbdamos. Su seserimi Kulvianskis visada palaikė šiltus santykius nes ji pagrinde jį auklėjo. Vyriausias šeimos sūnus tapo mokytoju, o antrasis perėmė tėvo baldų įmonę, ją industrializavo ir išvystė į klestinčią.
Šešių metų Kulvianskis pradėjo piešti. Jo tėvas išsilavinęs su meniniais polinkiais žmogus skatino jį piešti, modeliuoti, raižyti. 1905 m. Kulvianskis baigė pradinę Jonavoje ir 1907m. pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje Vilniuje. Jis pabaigė penkias privalomas klases ir įstojo į piešimo mokyklą, kurią baigė 1911 m. jo mokytojas buvo skulptorius Levas Antokolskis, žinomo Rusijos žydų skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sūnėnas. Tuo pačiu metu Kulvianskis savarankiškai dirbo žydų amatų mokykloje kurioje vaikai buvo mokomi amato. Mokyklos direktorius jį globojo ir tarpininkavo, kad turtingi piliečiai nusipirktų jo darbų. Vilniuje Kulvianskis susipažino ir susidraugavo su Chaïmu Soutine‘u (1893–1943).
1911 m. spalį miesto stipendija suteikė Kulvianskiui galimybę savo išsilavinimą patobulinti studijomis užsienyje. Išsipildė seniai puoselėta jo svajonė. Jis išvyko į Berlyną. 1912 m. Izaijas Kulvianskis studijuoja pas Maxą Liebermanną (1847–1935), Hugo Kaufmanną (1868–1919) ir Hermanną Strucką (1876–1944). Daugiausiai pasišvenčia skulptūrai.
1913 m. išvyko į Paryžių ir apsistojo dailininkų kolonijos komplekse La Ruche (Avilys). Čia jis susipažino su Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985) bei atnaujina draugystę su Chaïmu Soutine‘u ir kitais savo krašto jaunais menininkais.
Nepaisant eilės senų draugysčių Kulvianskis Paryžiuje nepasijunta savas. Jau 1914 m. pavasarį jis vėl grįžta į Berlyną ir dalyvauja Fritz Gurlitto galerijoje surengtoje parodoje.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atnešė pasikeitimus į Kulvianskio gyvenimą. 1914 m. rugpjūtį jis pašaukiamas į Rusijos armiją vietoje širdies liga sirgusio brolio. Kaip kareivis kovojo prie Rusijos su Austrija sienos. 1915 m. sausį pateko į austrų nelaisvę, iš kur atleidžiamas tik tų pačių metų lapkritį. Kaip belaisvis internuotas Brux (dabar Mosto miestas Čekijoje) dėka stovyklos komendanto galėjo užsiimti menu, net gavo portretų užsakymų iš turtingų miesto šeimų. Ten pat 1915 m. Pirmo pasaulinio karo žuvusių atminimui sukūrė paminklą žydų kapinėse.
Jau 1918 m. lapkritį Izaijas Kulvianskis vėl grįžta į Berlyną. Čia studijuoja pas Leo von Königą (1871–1944) bei Lovis Corinthą (1858–1925), ir galiausiai apsistoja Berlyne.
1919 m. vedė rumunę Gretę Robitscheck. Iš šios santuokos, kuri po dešimties metų iširo, gimė duktė Erika.
Izaijas Kulvianskis buvo aktyvus skirtinguose menininkų susivienijimuose, tarp jų Lapkričio grupėje (vok. Nowember Gruppe). Pastaroji – tuo metu Berlyne vaidino išskirtinai svarbų vaidmenį. Šiuo periodu Berlyne išsivysto nauja stilistinė kryptis vad. naujasis daiktiškumas (vok. Neue Sachlichkeit) (Naujasis daiktiškumas), kurią Kulvianskis pasirenka. Šiame stiliuje jis sukuria savo svarbiausius išlikusius paveikslus „Mano tėvai“ (1925), „Mano duktė Kiki“ (1927), „Gretės K portretas“ (1928). Meno istorikė Maiken Schmidt taip apibūdina paveikslą „Mano tėvai“: „Šis darbas yra ikona. Kulvianskis šiame paveiksle sujungė viską, kas jam buvo brangu vaikystėje ir jaunystėje. Tai žvilgsnis atgal pilnas intymumo ir meilės, bet be sentimentalumo – prisiminimas, kurį jis visą gyvenimą saugojo kaip brangenybę.“
Jo darbai tuo metu sulaukė didelio pripažinimo, buvo rodomi svarbiose parodose Ciuriche, Prahoje, Berlyne, Amsterdame.
1932 m. – pirmoji Izaijo Kulvianskio paroda tėvynėje Kaune. Ji veikė nuo sausio 16 d. iki vasario 16 d. centriniame banke Laisvės alėjoje 76. Parodos kataloge pristatyti 74 kūriniai, tačiau dėl vietos stokos eksponuoti 50.
1933 m. kovą vėl jo karjera staiga nutraukiama. Kulvianskis buvo priverstas emigruoti. Draugams įspėjus nebegalėjo įžengti į savo butą. Tik dėka draugo tapytojo Max Dungerto (1896–1945) išliko trys garsiausi Kulvianskio nutapyti paveikslai. Jis slapta išnešė juos iš dirbtuvės ir vėliau nusiuntė į Tel Avivą.
Priverstas emigruoti Kulvianskis prarado visą asmeninį turtą ir kūrinius, o svarbiausia nutrūko jo sėkmingai besivystanti meninė karjera.
Per Italiją Kulvianskis iškeliavo į Palestiną. Sunkiomis sąlygomis jis ten susikūrė naują egzistenciją. Jis tapo vienu „Izraelio dailininkų sąjungos“ kūrėjų, 1934–1935 kartu su skulptorium Georgu Leschnitzeriu (1885–1950) Tel Avive įkūrė dailės mokyklą.
1938 m. Kulvianskis suprojektavo žydų Palestinos paviljoną Niujorko pasaulinei parodai.
1937-1938 m. jis dalyvauja eilėje parodų Tel Avive ir Jeruzalėje.
Palestinoje Kulvianskis kūrė portretus , autoportretus ir peizažus, pastaruosiuose vis daugiau dėmesio skirdamas atmosferos perteikimui. Jo kūrinius perka muziejai ir privatūs kolekcionieriai. 1940 m. jis pagerbiamas Tel Avivo meno premija ir 1941 m. žydų agentūros premija. Daugelio darbų buvimo vieta deja šiandien nežinoma, nes juos pirko privatūs žmonės.
1940–1950 m. jis taip pat kūrė dekoracijas ir kostiumus nacionaliniame teatre.
1940 m. Izaijas Kulvianskis vedė Susi Offenbacher iš Niurnbergo.
1949 m. dėl prastėjančios sveikatos, nepalankaus klimato ir noro vėl dirbti senoje kultūrinėje aplinkoje Kulvianskis nusprendžia grįžti į Europą. Po metų buvimo Čekoslovakijoje jis nuo 1950 m. su savo žmona Susi pakaitom gyveno Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Šiuo periodu vėl daug dėmesio skyrė skulptūrai. Kurdamas konstruktyvistines skulptūras iš plieno ir geležies.
Nuo 1952 iki 1960 m. vasaros mėnesiais jis praleisdavo Oudeuil miestelyje, Prancūzijoje, o žiemas Vokietijoje, Niurnberge žmonos gimtinėje. Šiuo periodu Kulvianskis gyveno labai užsidaręs. Jo sveikatos stovis nuolat kaitaliojosi, dažniausiai į blogąją pusę.
1952–1956 m. Kulvianskis buvo „Prancūzijos menininkų tapytojų ir skulptorių asociacijos narys“ ir nuo 1956 iki 1968 m. jis eksponavosi „Nepriklausomų menininkų salone“.
1958 m. Izaijas Kulvianskis gavo Vokietijos pilietybę.
1960 m. Kulvianskis dalyvavo parodoje „Berlynas – laisvės vieta menui“ (vok. Berlin – Ort der Freiheit für die Kunst), kuri buvo rodoma ir Reklinghauzene, Vienoje, Osle ir Helsinkyje. Berlyno dailės muziejus (vok. Berlinische Galerie) įsigijo jo paveikslą.
1969 m. Kulvianskis sugrįžo į Berlyną. Stipriai pablogėjus sveikatai jis tikėjosi pagerėjimo sulaukti Anglijoje. Pradžioje Londone jautiesi geriau, deja, po to sekė visiškas pablogėjimas.
1970 m. lapkričio 27 Izaijas Kulvianskis mirė Londone. Palaidotas žydų kapinėse (angl. The Liberal Jewish Cemetery) Vilesdene (Willesden), Londone.
1996 m. sausio 6 mirė jo žmona Susi Kulvianski, kuri savo vyrą iki pabaigos su meile slaugė ir rūpinosi jo kūrybiniu palikimu. Palaidota šalia savo vyro Londone.
Izaijas Kulvianskis mums svarbus ne tik kaip aktyvus ir sėkmingas modernizmo judėjimo Vokietijoje iki nacionalizmo dalyvis, bet ir savo kilme iš Lietuvos. Vienas jo pripažintų ir šiandien šedevru laikomų paveikslų „Mano tėvai“ (1925) – puikus menininko tėvų portretas ir tuo pačiu išraiškingas ano meto Jonavos žydų gyvenimo būdo kaip ir viso miesto architektūros ir atmosferos atspindys.
Šiandien beveik visas kūrybinis Izaijo Kulvianskio palikimas saugomas Berlyno galerijoje, Modernaus meno, fotografijos ir architektūros krašto muziejuje (vok. Die Berlinische Galerie – Landesmuseum für Moderne Kunst, Fotografie und Architektur).
Prof. Dr. Raminta Jurėnaitė
