Tapytojas Pranas Domšaitis gimė 1880 rugsėjo 15 d. Kropynose (nuo 1946 rusiškai Gajevo, Kaliningrado sritis, Rusija) Mažosios Lietuvos ūkininkų šeimoje. Metrikose įrašytas kaip Franz Carl Wilhelm Domscheit.
1906 m. jis stojo į Karaliaučiaus meno akademiją ir neišlaikė priėmimo egzaminų, bet jo darbus pastebėjo atvykęs iš Berlyno garsus tapytojas Maksas Liebermanas. Jis parašė Domšaičio tėvui laišką ir įtikino komisiją 1907 m. Domšaitis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją ir ten iki 1910 studijavo architektūrą ir tapybą. Su savo draugu Arturu Degneriu (Degner Arthur, 1888–1972) jis mokėsi tapybos pas Ludviką Detmaną (Ludwig Dettmann, 1865–1944).
1910–1912 m. Domšaitis dėstė toje pačioje meno akademijoje. Vėliau studijas jis pratęsė Berlyne pas savo garsų žemietį tapytoją ekspresionistą Lovis Korintą (Lovis Corinth, 1858–1925).
1910–1914 m. Domšaitis daug keliavo po Europą, lankėsi Paryžiuje, Londone, Amsterdame, Florencijoje, Osle. 1914 m. jis apsilankė pas Edvardą Munchą (Edvard Munch, 1863–1944).
Nuo 1913 pradėjo dalyvauti parodose, savo darbus demonstravo kartu su Neue Berliner Secesion grupe.
1914–1918 karo metus jis praleido Berlyne ir tėvų namuose Mažojoje Lietuvoje. Lankėsi Nidos menininkų kolonijoje. 1918 m. mobilizuotas į karą, trumpai tarnavo Tilžėje. Po karo jis gyveno Altotinge Bavarijoje ir Berlyne.
1919 m. surengė pirmąsias individualias parodas Ferdinando Miolerio (Möller) galerijoje Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas).
1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę ir gavo Lietuvos Respublikos pasą Petro Domšaičio vardu. Savo darbus jis ir toliau pasirašinėjo Domscheit.
Lankosi Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. 1921 m. jis surengė personalinę parodą Folkwang muziejuje Esene ir personalines parodas 1925 m. – Hansa Werkstatten Hamburge, 1925, 1927, 1937 m. – Stambule, 1936 – galerijoje van der Heide Berlyne.
1921–1931 m. Domšaitis taip pat dalyvavo eilėje grupinių parodų, aktyviai įsijungdamas į Vokietijos meninį gyvenimą.
1928 m. jis susituokė su žinoma olandų dainininke Adelheide Armhold (1900–1992); lydėjo jos koncertiniuose turuose po Europą.
Nuo 1921 iki 1933 Domšaitis daug keliavo po Vokietiją, kaip ir vyko į Šveicariją, Austriją, Balkanus, Turkiją.
Po parodos Folkwango muziejuje Esene Domšaitis sulaukė pripažinimo, jis dažnai buvo minimas Vokietijos meno kritikų, jo paveikslų įsigijo Berlyno nacionalinė galerija, Berlyno meno akademija, Liubeko, Stettino, Karaliaučiaus muziejai. Po 1933 m. atėjus nacionalsocialistams į valdžią jo paveikslas „Adoracija“ įsigytas Berlyno muziejaus pašalinamas kaip „išsigimęs“ menas ir Domšaičiui uždraudžiama tapyti. 1937 m. menininko darbai buvo rodomi Miunchene, „Išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) parodoje.
1928 m. savo kūrinius jis pradėjo pasirašinėti Pranas Domšaitis.
1943 m. iš Berlyno išvyko į Austriją; gyveno Karintijos žemėje (Kärnten), Egg kaime prie Fakerio ežero (Faaker See), vėliau persikėlė į Forarlbergo žemės (Vorarlberg) Zulco (Sulz) ir Riotis (Röthis) kaimelius netoli Bregenco.
1944 m. mažame Sulz-Roethis miestelyje Domšaitis susitiko dailininkus emigrantus iš Lietuvos – Telesforą Valių (1914–1977) ir Paulių Augių-Augustinavičių (1909–1960) ir kartu su jais dalyvavo tarptautinėse dailininkų emigrantų dailės parodose Bregence (Bregenz, 1946), Feldkirche (1946), Insbruke (Innsbruck, 1947).
1949 m. Domšaičio žmonai pasiūloma dėstyti Keiptauno universiteto muzikos koledže ir jie persikėlė į Pietų Afriką. Keiptaune septintą dešimtmetį baigęs Domšaitis pradėjo naują kūrybinį etapą ir aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą.
1949–1966 m. jis kasmet rengė personalines parodas su Pietų Afrikos meno asociacija Keiptaune, Johanesburge ir Pretorijoje.
1950–1955 jo kūrybos parodos surengtos Rodezijoje, JAV ir Kanadoje.
1963 m. jis dalyvavo San Paulo bienalėje.
1965 m. lapkričio 14 d. Domšaitis mirė savo namuose Keiptaune, Rondeboscho priemiestyje; palaidotas Plamstydo (Plumstead) kapinėse Keiptaune.
1966 m. surengta jo personalinė pomirtinė paroda Pietų Afrikos Nacionalinėje galerijoje Keiptauno vėliau keliaujanti po šalį.
Surengta pomirtinių Domšaičio parodų Lietuvoje (Vilniuje 1992, 2007, 2016, Šiauliuose 1992–98, 2009) ir užsienyje.
Pranas Domšaitis tapė tradicinius žanrus – peizažus, natiurmortus, portretus, buitines scenas ir religinius paveikslus suteikdamas šiems modernią bei drąsią interpretaciją bei ekspresyvią ir lakonišką plastinę kalbą. Skaitlingiausios menininko paveikslų grupės peizažai ir biblinių siužetų kompozicijos.
Gamtovaizdžiai menininką inspiravo visur: Mažosios Lietuvos lygumose, Kuršių Nerijoje, Bavarijoje kaip ir saulės nutviekstose Pransvalio, Traskijaus, Oranžijos vietovėse ir Karn plynaukštėje Pietų Afrikoje. Keičiasi spalvų interpretavimas, bet visada išlieka kolorito dekoratyvumas ir formų apibendrinimas.
Nemažiau saviti ir gausūs Domšaičio paveikslai religiniais siužetais. Čia ypač išraiškingai atsiskleidžia ekspresijos ir ikoniško apibendrinimo bei statikos derinys. Religiniai siužetai tokie kaip „Pabėgimas iš Egipto“ asocijuojasi ir su paties autoriaus kaip ir pabėgelio dalia.
Domšaičio paveiksluose visi motyvai: žmogaus atvaizdas, žanrine scena, gamta ar religinis siužetas perteikiami kaip kone simbolinis ženklas bei archetipas ir tuo pačiu metu dramatiškai jausmingai. Domšaitis rašė: „Meno kūrinys dažnai gimsta kosminės vizijos akimirką, tačiau turi praeiti dienos, mėnesiai ar metai, kol galutinė kūrinio koncepcija įgauna formą ir gali būti realizuojama. Pirmasis momentas nėra momentas tikrąja šio žodžio prasme, nes iš tiesų apima amžinybę.“
Savo temas, žanrus ir plastinę kalbą Domšaitis suformavo dar Vokietijoje, bet Pietų Afrikoje tapė ne mažiau intensyviai ir įtaigiai. Vokiečių menotyrininkė Freya Mülhaupt taikliai apibūdina Domšaičio kūrybą: „Jo portretuose, peizažuose ir figūrinėse kompozicijose atsiskleidžia Ernsto Barlach‘o (Ernst Heinrich Barlach, 1870–1938), Edvardo Muncho ir lietuvių liaudies meno įtakos.“
„Aš visada pakeliui“ mirties patale ištarė Domšaitis visą gyvenimą tiek savo noru, tiek ir istorinių įvykių verčiamas klajojęs po pasaulį. Po tėvų namų ir Karaliaučiaus jis ilgiausiai buvo apsistojęs Berlyne ir Keiptaune, pastaruose dideliuose centruose jis integravosi į meninį gyvenimą šį praturtindamas.
Mums Petras Domšaitis svarbus savo šalies ir eilės paveikslų motyvus siejo su Mažąja Lietuva. 1921 m. jis priėmė Lietuvos pilietybę ir daug metų palaikė ryšius su karo pabėgeliais lietuvių menininkais. Didelė dalis jo kūrybinio palikimo grįžo į Lietuvą. Nuo 2001 eksponuojami Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (iki 2004 Klaipėdos paveikslų galerija); čia veikia ir P. Domšaičio kultūros centras.
Petro Domšaičio kūriniai tapo trijų šalių – Lietuvos, Vokietijos ir Pietų Afrikos klasikinio modernizmo ir šiuolaikinio meno istorijos sudėtine dalimi. Jis priklausė Vokietijos ekspresionizmo judėjimui bei tapo vienu iš Pietų Afrikos šiuolaikinės dailės pradininkų. Menininkas sulaukė pripažinimo aktyviai dalyvaudamas meniniame gyvenime ir nebuvo užmirštas po mirties visose trijose šalyse.
Prano Domšaičio kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus savo filiale – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (nuolatinė ekspozicija), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Lietuvių dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstija (angl. Lithuanian Museum of Art), Berlyno Nacionalinėje galerijoje (vok. Nationalgalerie), Rytų Prūsijos krašto muziejuje Liuneburge (vok. Ostpreußische Landesmuseum Lüneburg), Rytų vokiečių galerijoje – meno forume Rėgensburge (vok. Kunstforum Ostdeutsche Galerie), Hamburgo dailės parodų salėse (vok. Hamburger Kunsthalle), Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje Keiptaune (angl. Iziko South African National Gallery), Pretorijos dailės muziejuje, Universiteto dailės galerijoje švietimo departamento bibliotekoje, Nelsono Mandelos Metropolitano muziejuje Port Elizabete (angl. Nelson Mandela Metropolitan Art Museum), Johanesburgo meno galerijoje, William Humphreys meno galerijoje Kimberlyje, Oliewenhuis dailės muziejuje Blumfonteine, Durbano dailės galerijoje ir Rupert muziejuje Stellenbosche.
Prof. Dr. Raminta Jurėnaitė
