Vienas iš unikaliausių, netipinių išeivių projektų – „Lietuvių kambarys”, esantis viename iš Detroito universitetų, galėtų būti simboliškai gretinamas su Karininkų ramovės Kaune interjero pavyzdžiu. Intencija ramovėje įrengti „Prezidento kambarį” ar „Vytauto seklyčią” rėmėsi aristokratinės viduramžių valstybės didybės ir etninės kaimo kultūros palikimo idėjomis, puoselėtomis tarpukario laikotarpiu. Panašių aspiracijų radosi ir Amerikos lietuvių bendruomenėje, tik kiek vėliau.
Siekis pristatyti Lietuvą ir jos pasiekimus kultūros pasaulyje 1973 m. paskatino lietuvių inžinierių Jurgį Mikailą, dirbusį Detroito automobilių pramonėje „General Motors“, ir kitus lietuvių bendruomenės narius surinkti lėšų „Lietuvių kambario” įgyvendinimui. Tiesa, numatytas biudžetas nebuvo didelis, todėl manyta, kad pasirinktos priemonės projekto įgyvendinimui turėtų apsiriboti tik įvairiomis iliustracijomis, žemėlapiais ir herbais[1]. Šiam sumanymui įkvėpimo semtasi iš analogiškos funkcijos kambario Pitsburgo universitete.
Koncepcijos įgyvendinimas, po architektūrinio konkurso, 1974-aisiais, pavestas išeivių architektui Jonui Mulokui, kuris šį darbą atliko kartu su sūnumi, taip pat architektu, Rimu Muloku. Anot J. Muloko sūnaus, su šia užduotimi yra susijusi tais pačiais metais įvykusi jo tėvo kelionė į sovietinę Lietuvą. Gavęs leidimą fotografuoti ir rinkti medžiagą šalyje, jis kruopščiai tyrinėjo su Lietuvos istorija ir moderniąja Lietuva susijusias žinutes. Fotomontažą kūrė tuo metu Niujorke gyvenęs fotografas Vytautas Augustinas. Skirtingais vaizdų elementais siekta sukurti kuo išsamesnį vizualinį pasakojimą apie Lietuvos, o, kaip savo darbų aprašyme prisimena Jonas Mulokas, kompozicijos turiniui daugiausiai impulso davė architekto Juozapo Kamarausko Vilniaus miesto rekonstrukcijos piešiniai.
Iškilmingas kambario atidarymas įvyko 1978 m. vasario 16 d., minint 60-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines. Tame pačiame universiteto pastate, Etninio paveldo centre (angl. Ethnic Heritage Center)[2], kambarius jau buvo įrengę graikai, prancūzai ir ukrainiečiai, bei rengėsi visai eilė kitų tautų.
Kaip rašė Detroito lietuvių bendruomenės aktyvistė Stefanija Kaunelienė, J. ir R. Mulokų kambarys – „nuo grindų iki lubų spalvotomis paveikslinėmis iliustracijomis išreikšti svarbesnieji Lietuvos istorijos momentai, įvairūs architektūriniai paminklai, herbai, antspaudai ir t.t., su ąžuolo rėmais, išryškinti sijomis ir kolonomis.“[3] Erdvę puošė originalūs Rumšiškių bažnyčios sijų kapiteliai su lietuviškomis kolonomis kampuose[4], o kambario durio duris – „1941 m. Vilniaus universiteto bibliotekos antspaudo su Vyčiu ir užrašo „Lithuania“ junginys.“[5] Įdomu, kad į „Lietuvių kambario” meninę programą pateko ir prieš keletą metų duris atvėrusių, architektės Nijolės Bučiūtės projektuotų, Vilniaus operos ir baleto teatro rūmų atvaizdas. Šie ir kiti elementai jungė istorinius ir tuomečius šalies ženklus, liudijusius valstybingumą ir tautinę tapatybę.
Vaidas Petrulis
[1] Jonas Mulokas. Lietuvių kambario dekoracijos. Lietuvių dienos, 1978 vasaris, p. 12–14, p. 13.
[2] S. Kaunelienė. Lietuvių kambarys Wayne state universitete Detroite. Aidai, 1979 nr. 2, p. 92–93, p. 92.
[3] Ibid., p. 92.
[4] Ibid., 93.
[5] Įminta graži lietuviška pėda Detroito mieste. Karys, 1978 m. kovas, pp. 116–120, p. 116.
