Apie lietuviškos parapijos Los Andžele reikalingumą 1931 m. pirmasis prabilo kunigas P. Garmus[1]. Prabėgus lygiai dešimtmečiui, 1941-aisiais, prelato, kunigo Juliaus Maciejausko pastangomis, Šv. Kazimiero parapija pagaliau buvo įsteigta ir tapo vienu iš svarbiausių lietuvybės židinių. 1948 m. privatus namas, kuriame veikė pirmoji lietuvių bažnyčia, buvo parduotas, o parapija perkelta į kitą, kaip teigta, „pasiturinčios aplinkos rajoną“[2]. Bažnyčia čia buvo laikinai įkurta presbiterionams priklausiusiame pastate, kuris, pastačius naują bažnyčią, tapo parapijos sale. Vadovaujant kunigui Jonui Kučingiui, parapija tapo stipria religine ir kultūrine šerdimi: 1955 m. senojoje klebonijoje atidarytas vaikų darželis, 1958 m. įrengta nauja klebonija, o 1959-aisiais ir vienuolynas, pastatyta moderni ir erdvi pradžios mokykla[3]. Simbolinis parapijos centras – kukli, 460 vietų Šv. Kazimiero bažnyčia. Stilistiniu požiūriu pastatas kiek eklektiškas, puoštas viduramžių bažnyčias imituojančiu portalu, tradicinio tūrio, su šlaitiniu stogu. Dekoratyvinis, lietuvišką koplytėlę primenantis bokštelis, yra kone vienintelė subtili užuomina, kad tai lietuvių bendruomenės vieta.
Svarbu pažymėti, kad 1951 m. iškilusi bažnyčia statyta laikotarpiu, kada lietuvių bendruomenėje pradėjo virti aštrūs ginčai dėl tautinio charakterio išeivijos architektūroje. Nors pastatas stilistiškai neišraiškingas, tačiau tuomečiuose debatuose pristatytas kaip tam tikra šio stiliaus užuomazga. Vytautas Kazimieras Jonynas 1954 m. „Aiduose“ rašė: „įdomu, jog svetimtaučiai architektai ar dekoratoriai lengviau įtikina lietuvius, kad lietuvių liaudies menas pasekti nėra blogybė arba „dipukų” prasimanymas. Tiesa, svetimiems daug sunkiau nujausti lietuviškosios dvasios ir charakterio plonybes, tačiau svetimų nebijojimas naudotis lietuvių liaudies meno turtais turėtų būti ne vienam gražus ir įspėjantis pavyzdys. <…> Šios rūšies ryškus pavyzdys yra Šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Angeles mieste.” V. K. Jonynas mini, kad klebonas bažnyčios projektą užsakė įgyvendinti svetimtaučiui architektui Jurgiui Adamsui[4], kuris domėjosi lietuvių nacionaline architektūra ir menu. Panašu, kad projektuodamas bažnyčią architektas įdėjo nemažai pastangų, nes anot vyskupo V. Brizgio, ji „savo originalumu dabar turi daugiau lankytojų nei garsioji Švenčiausiojo Sakramento parapine bažnyčia Hollywoode“[5]. Vis tik, ryškiausias tautinis akcentas maldos namuose atsirado kiek vėliau, apie 1970-uosius. Juo tapo architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko sukurtas altorius, kuriame dominuoja masyvus lietuviškas kryžius, atremtas į „turtingai ornamentuotą svirno kompoziciją ir siekiąs baldakimą“[6].
2022 m. bažnyčia restauruota.
Vaidas Petrulis
[1] Los Angeles lietuviai. Lietuvių dienos, 1954 m. vasaris, p. 12.
[2] Ketvirtis šimtmečio Dievo ir Tėvynės tarnyboje. Vienybė, 1962 m. birželio 1 d., p. 2.
[3] Ketvirtis šimtmečio Dievo ir Tėvynės tarnyboje. Vienybė, 1962 m. birželio 1 d., p. 2.
[4] Architektas Jurgis Adams ruošia lietuvių bažnyčios Los Andžele planus. Draugas, 1949 m. spalio 1 d., nr. 230, p. 1.
[5] Jonynas, Vytautas Kazimieras. Lietuviškoji architektūra. Aidai, 1954 m., nr. 8, p. 350.
[6] Gliauda, J. Sidabrinė prelato kun. Jono Kučingio klebonavimo sukaktis. Dirva, 1972 m. kovo 24 d., p. 4.
