Kiekvienai valstybei yra didelė garbė ir atsakomybė savo šalyje turėti į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų kultūros ir gamtos paveldo objektų ar vietovių. Lietuva didžiuojasi penkiomis išskirtinę visuotinę vertę turinčiomis ir pasauliniu mastu pripažintomis vietovėmis. 2024 m. Vilniaus istorinis centras minės 30 metų, o Kernavės archeologinė vietovė – 20 metų įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą jubiliejus. 2025 m. Kuršių nerija sulauks 25-ojo, o Struvės geodezinis lankas – 20-ojo jubiliejaus.
Vilniaus istorinis centras
Vilniaus istorinis centras yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono architektūros raidai.
Vilniaus istorinio centro istorija prasidėjo ant ledyninės kilmės kalvų, kurios su pertraukomis buvo apgyvendintos nuo pat neolito laikų. Apie 1000 m. po Kr. Neries ir Vilnios upių santakoje buvo pastatyta medinė pilis, tačiau gyvenvietė kaip miestas pradėjo formuotis tik XIII a. Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius (Vilnia) pirmą kartą paminėtas 1323 m., kai miestas jau buvo tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė laikyta didžiausia Europos valstybe, nusidriekusia nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose.
Senoji Vilniaus architektūra ir jos stilių įvairovė puikiai parodo, kaip plėtojosi šis Vidurio Europos miestas. Vilniaus istorinis centras 1994 m. UNESCO pripažintas kaip išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje. Senamiestis iki šiol išlaikė spindulinį viduramžiams būdingą gatvių tinklą. Istoriniai gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpių pastatai išsiskiria savo išvaizda, erdvine kompozicija, vidaus ir išorės apdailos detalėmis. Visa tai sukuria daugialypį miesto vaizdą, atskleidžiantį visa apimančią jo dermę. Urbanistinės struktūros detalės, susisiejusios su natūralia aplinka, taip pat lemia iki šių dienų išsaugotus savitus siluetus, panoramas ir perspektyvas. Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairovė yra išskirtinė Centrinės Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.
G. Oržikausko fotografija
Kuršių nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, teritorijoje esanti Kuršių nerija 2000 m. buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.
Kuršių nerijos formavimosi procesas prasidėjo maždaug prieš 5000 metų. IV tūkstantmetyje pr. Kr., nepaisydami nepaliaujamo nerijos smėlio kopų slinkimo, joje apsigyveno mezolito laikotarpio gyventojai. Baltų genčių atstovų grupelėms nerijoje įkūrus gyvenvietes, išaugo nerijos gyventojų skaičius. Svarbiausi šių žmonių pragyvenimo šaltiniai buvo žvejyba ir bitininkystė, todėl jie beveik nedarė poveikio natūraliai nerijos aplinkai. XVI a. pradžioje Prūsijoje prasidėjo ekonominis ir politinis pakilimas, kurį lydėjo intensyvi industrializacija. Tokioms pramonės šakoms kaip stiklo gamyba, laivų statyba, druskos gavyba ir metalų apdirbimas reikėjo daug medienos, medžio anglies bei potašo. Visų šių medžiagų buvo galima lengvai ir pigiai gauti Kuršių nerijoje. Tenkinant šį poreikį buvo iškirsta didžiuma miškų. Nebelikus medžių priedangos, ėmė nykti augmenija ir prasidėjo vėjo keliama erozija. XVI a. prasidėjo naujas kopų formavimosi procesas ir gyvenvietes užpustė smėlis. Iki XIX a. pradžios miškų liko tik keliose nerijos teritorijose, kurių topografija tebėra nepakitusi iki šių dienų. Nuo XIX a. pradžios Prūsijos valstybinė žemės administracija skyrė daug lėšų tam, kad būtų užkirstas kelias tolesnei nerijos erozijai. Pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, turėjęs sustabdyti smėlio pustymą nuo jūros pusės (šis darbas truko beveik šimtą metų), žabų pinučiais buvo tvirtinamos kopos, ant jų atsodinamas miškas. Dėl šių darbų iki XIX a. pabaigos beveik pusė nerijos buvo paversta mišku. Šiandien miškai užima daugiau negu 71 proc. nerijos paviršiaus ploto.
Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Tai išskirtinis žmogaus ir smėlio pusiasalio santykis, žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos ir jos nepažeisti.
Kernavės archeologinė vietovė
Kernavė – Lietuvos valstybės pradžią menanti žemė. Šiandien Kernavės archeologinė vietovė – tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.
Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkst. prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyvenę žmonės paliko savo gyvenimo pėdsakų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje kūrėsi stambios gyvenvietės. Joms ginti buvo naudojami piliakalniai. Tai išraiškingiausias kultūrinio rezervato elementas. Lietuvoje piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. XIII a. Kernavė tapo feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, išsidėsčiusiu Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Kultūrinio rezervato centre, viršutinės upės terasos pakraštyje, vienas šalia kito stūkso keturi piliakalniai. Penktasis piliakalnis, apie 0,5 km nutolęs į rytus nuo pagrindinės grupės, yra terasos iškyšulyje, suformuotame gilaus Kernavėlės upelio slėnio. Centrinis piliakalnis (vadinamas Aukuro kalnu) buvo kunigaikščio dvarvietė, kiti keturi (vadinami Mindaugo sostu, Lizdeikos kalnu, Pilies kalnu, Kriveikiškio piliakalniu) atliko priešpilių, saugančių kunigaikščio pilį ir miestą, funkcijas. Likusiąją viršutinės Neries terasos dalį užima gyvenvietės, kapinynas ir geležies amžių menantys istorijos paminklai. Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje (apie 25 ha), po Neries aliuvinių sąnašų sluoksniu slypi Kernavės viduramžių miesto liekanos. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda. Tuo metu Kernavė buvo svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė.
1390 m. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kernavę. Po šio gaisro medinis miestas ir pilys jau niekada nebebuvo atstatytos, gyventojai paliko Pajautos slėnį ir kūrėsi viršutinėje terasoje, dabartinės gyvenvietės teritorijoje. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis. Jis puikiai užkonservavo visą autentiką, o kartu ir senųjų miestelėnų gyvenimo pėdsakus. Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išlikę visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją.
UNESCO 2004 m. patvirtino, jog Kernavės archeologinės vietovės gyvenvietės planas ir įspūdingi piliakalniai yra išskirtiniai tokių rūšių struktūrų raidos ir jų naudojimo istorijos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai, bei pripažino šios kultūros vertybės pasaulinę reikšmę ir įrašė vietovę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kernavės archeologinė vietovė, kurioje yra ypač svarbių pagoniškųjų ir krikščioniškųjų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų, iki šiol yra vertinama kaip išskirtinis liudijimas apie 10 000 metų trukusią Baltijos jūros regiono Europoje gyvenviečių raidą.
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos fotografija
Struvės geodezinis lankas
Žemės dydžio ir formos nustatymas buvo viena svarbiausių gamtos filosofijos problemų nuo IV a. pr. Kristų. Matavimo metodo, vadinamo trianguliacija, išplėtojimas XVI a. padidino galimybę nustatyti Žemės dydį ir formą.
Struvės geodezinis lankas – tai trianguliacijos matavimų grandinė, besidriekianti per 2820 km nuo Hamerfesto (Norvegija) iki Juodosios jūros ir kertanti 10 šalių – Lietuvą, Baltarusiją, Estiją, Latviją, Norvegiją, Moldovos Respubliką, Rusijos Federaciją, Ukrainą, Suomiją ir Švediją. Šią grandinę 1816–1855 m. išmatavo keli mokslininkai, kuriems vadovavo astronomas Frydrichas Georgas Vilhelmas Struvė. Mokslininkų tyrimo metu atlikti pirmieji tikslūs ilgio dienovidinio segmento matavimai. Šis tyrimas padėjo nustatyti tikslų mūsų planetos dydį ir formą ir yra svarbus žingsnis Žemės mokslų ir topografinio kartografavimo raidoje. Lanko matavimas ir jo rezultatai yra tiesiogiai susiję su žmonijos domėjimusi pasauliu, jo forma ir dydžiu, bei Izaoko Niutono teorija, kad Žemė nėra taisyklingo rutulio formos. F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus Žemės elipsoido parametrų skaičiavimus, šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę.
UNESCO pripažino šį pirmąjį tikslų ilgo dienovidinio segmento matavimą svarbiu Žemės mokslų raidos etapu. Jis taip pat yra išskirtinis žmogiškųjų vertybių mainų, vykusių bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams, pavyzdys. 2005 m. Struvės geodezinis lankas buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir iki šiol pasauliniu mastu vertinamas kaip išskirtinis technologinio ansamblio pavyzdys, kurį sudarantys dienovidinio matavimo trianguliacijų punktai yra nekilnojamoji ir nematerialioji matavimo technologijos dalis.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos fotografija
Modernistinis Kaunas
2023 metų rugsėjo 18 d. Kauno modernizmo vertybė Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939 svarstyta 45-ojoje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje (Rijade, Saudo Arabijoje) ir daugumos Pasaulio paveldo komiteto šalių narių pritarimu, įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą.
Martyno Plepio nuotr.
Kauno tarpukarį reprezentuojanti modernizmo architektūra yra unikalus Lietuvos architektūrinės kultūros reiškinys, kuris nusipelnė tarptautinio dėmesio ir sklaidos visuotinės architektūros istorijos kontekstuose. Kauno modernizmo paraiška yra reikšmingas siekis įvertinti kultūrinę kaitą bei tapatumo ištakas Europos ir pasaulinės istorijos raidoje. Paraiškoje pristatomas Kauno, laikinosios Lietuvos sostinės 1919–1939 m., kūrimo fenomenas. Tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis modernizmo stilistinėmis išraiškomis. Mieste išliko daugybė išskirtinių ir gerai išsilaikiusių pastatų, pristatančių naują sostinę, taip pat modernų miesto planavimą ir architektūrą, susiklosčiusias miesto gyvensenos tradicijas. Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su tarptautinio modernizmo ir lokaliomis tradicijomis.
unesco.lt miesto planas
Vertybės teritorija apima Kauno Naujamiesčio ir Žaliakalnio teritorijas, kuriose galima aptikti daugiau kaip 6 tūkst. tarpukario modernizmo dvasioje sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų. Patys vertingiausi yra Centrinio pašto rūmai, „Pienocentro“ rūmai, Vytauto didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V. Putvinskio g. namų kompleksas, Prisikėlimo bazilika, dabartiniai KTU Centriniai rūmai, Tyrimų laboratorija ir daugybė kitų objektų. Nemažai pastatų išsaugojo ir autentišką interjerą, jo fragmentus. Tuo metu kūrė tokie architektai kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos fotografija
Kauno tarpukario epocha per pastarąjį dešimtmetį buvo atskleista ir įvertinta Lietuvos ir užsienio tyrėjų. 2015 m. Kauno modernizmo architektūrai suteiktas Europos kultūros paveldo ženklas ir UNESCO dizaino miesto vardas. Prisijungus prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, Kaunui atsivėrė platesnės galimybės vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, siekti darnios plėtros ir stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime. 2017 m. Kauno modernizmo architektūros paraiška „Kaunas 1919-1939 m.: sostinė, įkvėpta modernizmo judėjimo“ (angl. Kaunas 1919-1939: The Capital Inspired by the Modern Movement) pateikta į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos šalių narių paveldo sąrašą ir pradėtas Kauno modernizmo nominacinės paraiškos parengimo procesas, kuriame aktyviai dalyvavo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato atstovai. Nuo 2017 m. dalyvauta kultūros ministro įsakymu sudarytos tarpinstitucinės Priežiūros darbo grupės ir Kauno miesto savivaldybės iniciatyva sudarytos Ekspertų darbo grupės (vadovė prof. dr. Marija Drėmaitė) veikloje. Nominacinę paraišką rengė skirtingų sričių darbo grupės specialistai – architektūrologas doc. dr. Vaidas Petrulis, istorikė Raimonda Rickevičienė, paveldo specialistai Saulius Rimas ir Sigita Bugenienė, urbanistė Živilė Šimkutė, istorikas, gidas Žilvinas Rinkšelis, architektūros istorikas ir teoretikas dr. Edward Denison, paveldo programų vadovė Renata Kepežinskienė. Kauno modernizmo nominacinės paraiškos parengimas rėmėsi UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos ir jos įgyvendinimo gairių reikalavimais. Tai plačios apimties dokumentas, kuriame pateikiama informacija pagrindžianti vertybės teritoriją, išskirtinę visuotinę vertę, autentiškumą ir vientisumą, apibrėžiama vertybės reikšmė nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu mastu, apibūdinamas ir užtikrinamas ilgalaikis vertybės išsaugojimas, valdysena ir pristatymas.
Informacijos šaltiniai:
- www.unesco.lt
- Vilniaus istorinio centro nominacinė byla
- Kuršių nerijos nominacinė byla
- Kernavės archeologinės vietovės nominacinė byla
- Struvės geodezinio lanko nominacinė byla
- Valstybės turizmo departamento leidinys „Lietuva – UNESCO pasaulio paveldas“