Vėluva

Vėluva

Metai: 1258 m.
Kategorija: Vietovės

Vėluva (vok. Wehlau) – miestas, įsikūręs Priegliaus ir Alnos santakoje. Šaltiniuose jis vadintas įvairiai: 1258 m. – Welowe, 1326 m. – Wilow, 1405 m. – Wilonwe, Welouwe, Wylow. Vėluvoje iki XIII a. vid. stovėjo prūsų pilis, susijusi su Herkaus Manto sukilimu. Čia lankėsi Kęstutis, Narimantas, Algirdas ir Vytautas.

1336 m. Vėluva gavo Kulmo miesto teises. 1382 m. buvo pastatyta pirmoji rotušė (1720 m. iškilo nauja rotušė). 1339 m. Vėluvoje įkurta antroji Mažosios Lietuvos teritorijoje mokykla. 1623 m. miesto kronikos įraše sakoma, kad prie mokyklos turi būti vienas mokytojas lietuvis, kuris „galėtų nevokiečius mokyti“. Vėluvoje mirė ir buvo palaidotas lietuvių mokytojas Jokūbas Rėza (1660–1739).

1347 m. kartu su miestu sudegė pirmoji Vėluvos bažnyčia. 1360 m. iškilo nauja, akmeninė, trijų navų su bokštu. Joje buvo vertingas 1633 m. altorius, daug XVII a. skulptūrų. 1944 m. bažnyčia apgadinta.

1657 m. rugsėjo 10 d. Vėluvoje įvykusiame pasitarime Prūsijos hercogas atsisakė Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasaliteto ir Prūsiją prijungė prie Brandenburgo. Tuomet kraštas imtas dar labiau germanizuoti.

1629 m. prie Vėluvos gimė Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Teofilis Gotlibas Šulcas (1629–1673).

Vėluvoje pas savo tetą lankėsi dailininkas Pranas Domšaitis. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje yra 1928 m. P. Domšaičio sukurtas paveikslas „Domšaitienė iš Vėluvos“.

Vėluvos apylinkėse iki pat 1945 m. gyventa lietuvių. Dabar dar išlikę dalis senamiesčio pastatų, rotušė, gotikinės bažnyčios liekanos.

 

Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990