Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir mūsų krašte. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus. Nuo 1839 m. jis prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios, nuo 1845 m. – Dievo Motinos katedros restauravimą. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: bažnyčią Paryžiaus Beviljė dalyje, vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Mirus Ž. B. Lasusui, L. Vyganauskis pradėjo bendradarbiauti su dideliu gotikos žinovu, garsiu architektūros istoriku bei teoretiku, architektu restauratoriumi Viollet Le Duc. Iš pradžių dirbo prie tos pačios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prie ištirtos Amjeno ir Reimso katedrų, nuo 1858 m. — prie Pjerefono (Pierrefonds) pilies mokslinio tyrimo darbų, vadovavo pilies restauracijai. Padarė tikslų Pjerefono pilies modelį, kuris buvo daug kartų eksponuotas ir publikuotas spaudoje. L. Vyganauskio pasiūlymu ir jam vadovaujant atlikti Šartro (Chartres) ir Le Manso katedrų, Barle— Diuko (Bar Le Duc) koplyčios ir dar kai kurių pastatų atnaujinimo darbai.
L. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.
Adomonis Tadas , Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997
