Serė (Céret) miestas, įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje prie Tech upės pietų Prancūzijoje vilioja dailininkus įspūdingais peizažais ir spalvų spindesiu. XX a. pradžioje miestas virto kubistų susibūrimo centru. Į plenerus čia vyko Fernandas Léger, Juanas Grisas, Joanas Miró, Amedeo Modiglianis, Pablo’as Picasso’as, Moïse Kislingas bei litvakai Chaïmas Soutine’as, Marcas Chagallas, Michelis Kikoïne’as, Maksas Bandas, Arbit Blatas ir daugybė kitų. Tad 1950 m. įkurtas Serė Modernaus meno muziejus (Musée d’Art Moderne de Céret, 8 Bd Maréchal Joffre) garsėja turtinga meno ekspozicija. Čia saugoma ir didžiausia Pinchus’o Krémègne’io kūrinių kolekcija.
Pinchus Krémègne’is gimė 1890 m. Želudoke, kuris tada priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai (šiandien Baltarusija). Jis buvo jauniausias sūnus devynių vaikų religingoje žydų šeimoje. Tėvas buvo amatininkas, medžio drožėjas, motina – namų šeimininkė.
Nuo 1909 m. nepilnus trejus metus mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, artimai susidraugavo su tautiečiais Kikoïne’u ir Soutine’u. 1912 m., pirmasis iš trijulės, išvyko į Paryžių, vėliau prie jo prisijungė ir bendramoksliai. Kaip ir dauguma neturtingų litvakų, Krémègne’is apsigyveno menininkų kolonijoje Le Ruche – „Avilyje“ Montparnasse rajone, kur nedidelėje studijoje praleido 15 metų, nuo 1912-ųjų iki 1927-ųjų.
Krémègne’is tapė prancūzų ekspresionizmo stiliumi iš natūros. Dailininkas sparčiai kilo karjeros laiptais. 1916–1917 m. jo paveikslus pradėjo pirkti meno prekiautojai Léopoldas Zborowskis, Paulas Guillaume’as ir kiti. Nuo 1918 m. atrado vaizdingą Serė miestą pietų Prancūzijoje ir Korsikos salą, kur nuolat vykdavo į plenerus. 1919 m. Jacqueso Povolozky’io galerijoje surengė pirmąją personalinę parodą, eksponavo Viduržemio jūros peizažus ir „raudonus aktus“, sukurtus viešint Serė mieste. Nuo tada dailininkas kasmet dalyvavo jungtinėse parodose, rengė personalines parodas.
Vedė dailininkas 1923 m., netrukus šeimai gimė sūnus. Stiprėjant nacionalsocialistų įtakai ir karo grėsmei, 1938 m. Krémègne’is išsiuntė žmoną ir sūnų į Švediją, iš kur buvo kilusi jo žmona. Pats per Antrąjį pasaulinį karą, 1939–1944 metais slapstėsi Korrezės departamento Turenne „laisvojoje zonoje“ pietų Prancūzijoje. 1960 m. su šeima visam laikui įsikūrė Serė, ten pasistatė namą su studija. Mirė Krémègne’is sulaukęs 91-rių, 1981 m. Serė mieste, palaidotas Paryžiaus Montparnasse kapinėse.
Dr. Vilma Gradinskaitė
Tapytojas ir skulptorius Pinkas Kremenis gimė 1890 liepos 28 Želudok miestelyje netoli Lydos. Jis buvo jauniausias iš devynių vaikų amatininko gaminusio ir pardavinėjusio nedidelius meno dirbinius šeimoje. Jo broliai dalyvavo slaptose anticarinėse organizacijose ir ieškomi policijos emigravo į JAV. 1909 m. Kremegne’as įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą, kur 1909–11 mokėsi ir susidraugavo su Chaimu Soutine‘u ir Micheliu Kikoine (1892–1968). Pirmasis iš draugų trijulės jis 1912 m. išvyko į Paryžių, nelegaliai kirsdamas sieną.
Paryžiuje jis apsigyvena menininkų dirbtuvėse La Ruche (Avilys) Monparnase kartu su kitais atvykėliais iš Rytų Europos. Kremenis artimai bičiuliavosi su sekančiais metais po jo iš Vilniaus atvykusiais Soutine‘u ir Kikoinu kaip ir užmezgė ryšius su Marc Chagallu, Fernandu Léger (1881–1955), Jacques Lipchitzu (1899 – 1973), Ossip Zadkine (1890–1967), Max Jacobu (1876–1944), Amedeo Modigliani (1884–1920), André Derainu (1880–1954), Maurice de Vlamincku (1876–1958) ir daugeliu kitų menininkų.
Pradžioje Kremenis studijavo skulptūrą. Pirmą kartą dalyvaudamas Nepriklausomųjų salone (pranc. Salon des Independants) 1914 m. jis ir eksponavo tris, skulptūras. 1916 m. menininkas sugrįžta prie tapybos. Šiuo periodu jis dažnai lankosi muziejuose ir galerijose studijuodamas postimpresionistų ir fovistų paveikslus.
Pirmo pasaulinio karo metais Kremenis liko Paryžiuje, kur jo darbais domėjosi meno prekeiviai Léopoldas Zborowskis (1889–1932) ir Paul Guillaume (1891–1934).
1918 m. Kremenis pakviestas tapytojo Pierre Boulaine (1887–1956) nuvyko kurti plenerines tapybos į Céret, mažą miestelį Pirėnuose. Tos vietovės peizažas jam tapo artimas. 1919 m. Jacque Powolocki galerijoje įvyko pirmoji individuali Kremenio paroda. Nuo 1923 m. individualias parodas Paryžiuje jis rengė reguliariai.
Taip pat jis pastoviai eksponavosi Nepriklausomųjų salone (pranc. Salon des Indépendants) ir (pranc. Le Salon des Tuileries).
Kremenis priklausė menininkų grupei Prie-Saint-Gervais, kurios nariai buvo taip pat Béatrice Appia (1899–1998), Eugène Dabit (1898–1936), Georges-André Klein (1901–1992) ir Christian Caillard (1899–1985.
1923 m. Monparnase menininkas susipažino su Nobelio šeimos guvernante švede Birgit Strömbäch ir dar tais pačiais metais jiedu susituokė.
Su meno prekeiviu Guillaniu pasirašyta sutartis tapytojui suteikė šiek tiek finansinės laisvės. Jis galėjo išsikelti iš La Ruche dirbtuvės.
1924 m. gimė sūnus Fredas. Tais pačiais metais Kremegne‘as keliavo į Korsiką, 1927 m. – į Švediją, 1926–1929 m. buvodavo Kanuose, 1929 m. – Périgord’e (Prancūzija), 1937 m. – Burgundijoje, 1938 m. – Šeras (pranc. le Cher, Prancūzijoje). Visur jis tapė peizažus, tačiau pirmenybę visada teikė Céret gamtovaizdžiams.
1939 m. menininko žmona su sūnumi išvyko į savo tėvynę Švediją. Jis pats pasiliko Prancūzijoje ir po prancūzų armijos pralaimėjimo 1940 m. paliko Paryžių pabėgdamas į Korezo (pranc. La Corrèze) departamanetą. Iki karo pabaigos dirbo lauko darbininku Turenne miestelyje.
1945 m. Kremenis sugrįžo į Paryžių, kur randa savo dirbtuvę ir paveikslus nepaliestus. Pirmoji individuali jo paroda po karo buvo surengta Creuse galerijoje Prancūzijoje. Tais pačiais metais Kremenis išsiskiria su žmona ir nusiperka žemės savo pamėgtame Céret. 1949–1956 m. jis gyvena Izraelyje. 1960 m. tapytojas Céret pasistatė erdvią dirbtuvę netoli buvusio Kapucinų vienuolyno ir ten apsigyveno. 1966 m. menininkas vėl sugrįžo į Paryžių ir nuo tada gyveno ir tapė dalindamas savo laiką tarp sostinės ir Céret. 1981 m. kovo 5 dieną. 91 metų amžiaus Pinkus Kremegneas mirė Céret. Palaidotas Paryžiuje Monparnaso kapinėse.
Iki antrojo pasaulinio karo Kremenis tapo vienu svarbiausių Paryžiaus mokyklos (pranc. École de Paris) atstovų.
Platesnio pripažinimo pokariu jis sulaukė vėlai. Lūžių tapo 1959 m. Londone, Filadelfijoje ir Paryžiuje – Paul Durand-Ruel (1831–1922) galerijoje surengtos parodos.
Daugiausiai Kremenis tapė peizažus. Šalia šio žanro kūrinių nutapė ir natiurmortų, aktų, portretų. Tapytojas radęs inspiracijų impresionizme, postimpresionizme ir fovizme išvystė savitą ekspresionistinio realizmo stiliaus variantą. Menininkas tapo spontaniškais potėpiais skirtingais periodais pasirinkdamas intensyvius, kontrastingus ar labiau išlygsvarintus bei šviesesnius spalvų derinius.
Šiandien Pinkas Kremenis pripažintas Paryžiaus mokyklos menininkas, kurio paveikslai saugomi Žydų meno ir istorijos muziejuje Paryžiuje (pranc. Le musée d’Art et d’Histoire du judaïsme), Grenoblio muziejuje, Ceret modernaus meno muziejuje (pranc. Le Musée d’Art Moderne de Céret). Lietuvoje Kremenio kūrinių turi Lewben Art Foundation, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Vilniuje.
Prof. Dr. Raminta Jurėnaitė
