Upsalos universiteto biblioteka (Uppsala universitetsbibliotek) – viena seniausių ir svarbiausių akademinių bibliotekų Švedijoje ir visoje Europoje, įkurta 1620 m. karaliaus Gustavo II Adolfo dekretu. Ji tapo centrine Švedijos mokslo, kultūros ir švietimo institucija, kaupusia ne tik mokslo literatūrą, bet ir vertingus kartografinius, ikonografinius bei rankraštinius dokumentus, susijusius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir jos regionu.
Kolekcijos kilmė ir pobūdis. Dauguma su Lietuva susijusių Upsalos bibliotekos šaltinių į Švediją pateko XVII a. viduryje, kai Švedijos kariuomenė vykdė karo veiksmus Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Po 1655–1660 m. karo dalis Lenkijos ir Lietuvos akademinių bei bažnytinių rinkinių buvo perkelta į Švediją kaip karo grobis. Į Upsalą tai pat pateko rankraščiai, žemėlapiai, spaudiniai ir net liturginės knygos. Šiandien biblioteka išlieka itin vertingu šaltiniu tyrinėjant Lietuvos XVI–XVIII a. kartografiją, ikonografiją ir knygos kultūrą. Svarbiausi su Lietuva susiję Upsalos bibliotekos žemėlapiai apima XVI–XVII a. kartografijos epochą, kai formavosi modernus LDK teritorijos vaizdavimas Europoje:
1. Olauso Magnuso „Carta Marina“ (1539 m.) – vienas seniausių Baltijos regiono žemėlapių, kuriame pažymėta ir Lietuva. Jame nurodyti miestai – Vilnius (Vilna), Kaunas (Cavn), Varniai (Varna), Klaipėda (Memel), Tauragė (Tanragh) ir kt. Upsalos egzempliorius – vienas iš dviejų pasaulyje išlikusių originalų, atrastas 1886 m. Niurnberge ir 1962 m. įsigytas Švedijai.
2. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva sukurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (1613 m.), kurį spaudai parengė Tomas Makovskis (Tomasz Makowski, 1575–1630), taip pat saugomas Upsaloje. Tai vienas iš ankstyviausių tiksliai išmatuotų Lietuvos teritorijos žemėlapių, kuriame pažymėta daugiau kaip 500 gyvenviečių, pilys, dvarai ir upės. Upsalos egzempliorius laikomas vienu iš autentiškiausių originalo spaudinių.
3. Johanneso Blaeu (apie 1649–1650 m.) LDK žemėlapiai, remiantis Radvilos Našlaitėlio 1613 m. darbu, atspindi švedų kartografų pastangas tikslinti Lietuvos ribas ir administracinį suskirstymą. Šie darbai rodo, kaip lietuviška kartografinė tradicija integruota į vakarietišką mokslo sistemą.
4. 1702–1703 m. karo veiksmus LDK ir Lenkijoje vaizduoja Carlo Nathanaelio af Klerckerio (1734–1817) 1808 m. sudarytas scheminis žemėlapis (UUB, Nr. 13039). Nors jis parengtas praėjus šimtui metų nuo realių įvykių, jo pagrindu tapo išlikę istoriniai šaltiniai, o pats žemėlapis gali būti vertinamas kaip gana ankstyvas istorinių žemėlapių (ne senųjų, o skirtų praeities įvykiams vaizduoti) pavyzdys. Jame sužymėti pagrindiniai Lietuvos teritorijoje vykę mūšiai, susirėmimai (prie Saločių, Mūšos upės, Joniškio, Pasvalio, Rumšiškių, Vilniaus), žygių per Kauną, Vilnių, Gardiną, palei Nemuną į Lenkiją trasos, kariuomenės telkimo vietos, stovyklavietės Kurše apie Gruobinią, Žemaitijoje apie Raseinius ir kitur.
Šie žemėlapiai aptarti A. Braziūnienės (2003) ir A. A. Gliožaičio (2007) darbuose, pabrėžiančiuose, kad Upsalos rinkinys yra vienas iš trijų svarbiausių pasaulyje šaltinių ankstyvajai Lietuvos kartografijai tyrinėti.
Ypatingą Upsalos universiteto bibliotekos vertę Lietuvos kultūros istorijai sudaro lietuviški XVI–XVII a. spaudiniai. Švedijoje išliko keli reti egzemplioriai, kurie yra itin svarbūs lietuvių raštijos ir knygos istorijos šaltiniai. Tarp jų minėtini:
• Jono Bretkūno giesmynas „Giesmės Duchaunos“ (1589 m.) ir kiti jo liturginiai leidiniai, aptarti Guido Michelini (2002) straipsnyje;
• „Knyga nobažnystės“ (1653 m.) – postilės „Suma evangelijų“ antrasis žinomas egzempliorius, kurį analizavo Mindaugas Šinkūnas (2021);
• keli XVI a. pabaigos Prūsijos kunigaikštystės (Mažosios Lietuvos) spaudiniai, susiję ir su LDK dvasiniais ryšiais.
Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi ir keli egzemplioriai iš pirmųjų lietuviškų raštų rinkinių, kurie į Švediją galėjo patekti kartu su religinėmis ir akademinėmis kolekcijomis XVII a. viduryje. Šie šaltiniai – svarbus tyrimų pagrindas, leidžiantis rekonstruoti lietuviškos knygos kelią už Lietuvos ribų (žr. Michelini, 2002; Šinkūnas, 2021). Upsalos bibliotekos šaltiniai yra unikalus Lietuvos istorijos, kartografijos ir raštijos paveldas. Jie rodo, kaip Švedijos mokslo ir karinės institucijos XVII a. rinko, sistemino ir saugojo žinias apie Lietuvos teritoriją, jos žmones, kalbą ir kultūrą. Šios kolekcijos tyrimas leidžia:
• atkurti Lietuvos vaizdinį ankstyvojoje Europos kartografijoje,
• tirti lietuviškos spaudos judėjimą už Lietuvos ribų,
• suprasti Švedijos akademinį požiūrį į Baltijos regiono tautų kultūrą.
Lietuvos tyrėjams Upsalos biblioteka atveria itin plačias galimybes lyginamajai analizei, nes joje susipina mokslo, religijos ir politikos istorijos elementai.
Apibendrinimas. Upsalos universiteto biblioteka yra vienas iš reikšmingiausių užsienio šaltinių Lietuvos kartografijos, ikonografijos ir raštijos paveldui tirti. Joje saugomi žemėlapiai, spaudiniai ir rankraščiai liudija Lietuvos kultūrinės erdvės integraciją į Šiaurės Europos mokslo ir meno tradiciją.
Tiek „Carta Marina“, tiek Radvilos Našlaitėlio 1613 m. ir kt. žemėlapiai, tiek lietuviški XVI–XVII a. spaudiniai liudija, kad Upsalos biblioteka išsaugojo unikalią lietuviško žodžio, vaizdo ir erdvės atmintį, suteikiančią galimybę rekonstruoti Lietuvos kultūros raidą Švedijos mokslo ir archyvų kontekste.
Ernestas Vasiliauskas
