Vikingų laikotarpiu (VIII–XI a.) Birka, įsikūrusi Mėlaro ežero Bjorkės (Björkö) saloje, buvo vienas svarbiausių Baltijos jūros regiono prekybos mazgų, glaudžiai susijusių su rytine pakrante. Baltų gentys, ypač kuršiai ir prūsai, palaikė intensyvius ryšius su skandinavais. Iš baltų žemių į Birką keliaudavo itin vertinamos žaliavos: vaškas, kailiai ir „šiaurės auksu“ vadinamas gintaras. Šias gėrybes baltai iškeisdavo į prabangos prekes iš tolimesnių kraštų: sidabro dirbinius, stiklo karoliukus, kokybiškus ginklus bei tekstilę. Ryšiai nebuvo vien ekonominiai – per Birką į baltų žemes plito technologinės naujovės, meniniai stiliai bei žinios apie besiformuojančias krikščioniškas idėjas, o tai darė didelę įtaką viso regiono visuomenės raidai.
Archeologiniai radiniai Birkos kapinynuose patvirtina šių ryšių abipusiškumą. Tarp gausių artefaktų aptinkami baltiškų papuošalų pavyzdžiai, identiški randamiems dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Ypatingą dėmesį mokslininkai skiria pasaginėms segėms aguoniniais galais bei masyvioms apyrankėms, būdingoms kuršių ir žiemgalių gentims. Šie radiniai, dažnai aptinkami moterų kapuose, leidžia daryti prielaidą, kad ryšiai neapsiribojo vien trumpalaikiais pirklių vizitais; tai gali rodyti mišrias santuokas arba ištisų šeimų persikėlimą bei integraciją į daugiatautę Birkos bendruomenę. Be to, gintaro žaliavos ir pusgaminių radiniai „Juodojoje žemėje“ (Svarta jorden) patvirtina, kad Birka veikė kaip stambus gamybos centras: čia iš rytinės pakrantės atvežtas gintaras buvo meistriškai apdirbamas ir eksportuojamas toliau į Vakarų Europą bei Bizantiją.
Ne mažiau svarbūs ginkluotės bei ekipuotės radiniai, liudijantys apie karinius ir prekybinius mainus. Birkoje rasta specifinių kovos peilių (skramasaksų) bei balnakilpių detalių, kurios savo ornamentika ir gamybos technika artimos baltiškoms tradicijoms. Tuo pat metu rytiniame Baltijos krante, pavyzdžiui, Palangos ar Kaupo kapinynuose, randami skandinaviški kalavijai ir vėžlinės segės rodo, kad mainų procesas buvo simetriškas. Šis nuolatinis artefaktų judėjimas tarp Mėlaro ežero salų ir baltų pajūrio centrų suformavo unikalią „Baltijos jūros kultūrinę erdvę“. Joje amatininkystės tradicijos ir technologijos persipynė taip glaudžiai, jog tyrėjams kartais sunku nubrėžti aiškią ribą tarp vietinės gamybos ir importo – tai dar kartą įrodo itin aukštą tuometinės regioninės integracijos lygį.
Ambrosiani, B. (Ed.). (1992–2004). Birka Studies (vols. 1–8). Stockholm: Riksantikvarieämbetet. (Svarbiausia leidinių serija, skirta Birkos archeologiniams radiniams ir tarptautiniams ryšiams).
Gimbutienė, M. (2004). Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Gräslund, A. S. (1980). Birka IV. The Burial Customs: A study of the graves on Björkö. Stockholm: Almqvist & Wiksell. (Šaltinis apie svetimos kilmės, tarp jų ir baltiškus, radinius Birkos kapinynuose).
Mugurēvičs, Ē. (1990). Interactions between indigenous and foreign elements in the art and culture of the inhabitants of Latvia in the 10th–13th centuries. In: Oldenburg – Wolin – Staraja Ladoga – Novgorod – Kiev. Handel und Handelsplätze im Ostseeraum. Mainz am Rhein.
Žulkus, V. (2004). Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius: Versus Aureus. (Pagrindinis darbas apie kuršių genties ryšius su skandinavais ir jų vaidmenį jūrinėje prekyboje).
Žulkus, V. (2011). Lietuvos pajūrio žemės ankstyvaisiais viduramžiais. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
