Podolės Kamenecas ir pilis

Metai: XIV-XV a.
Kategorija: Vietovės

Susijusios asmenybės: Algirdas, Aleksandras Karijotaitis, Konstantinas Karijotaitis, Jurgis Karijotaitis, Jogaila, Vytautas Didysis, Jobas Bretfusas

Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.

Reikšmė Lietuvai: LDK kunigaikščių Karijotaičių statyta pilis.

Podolės Kamenecas (Кам’янeць-Подiльський, Kam’yanets’-Podil’s’kyi) – svarbus istorinio Podolės regiono miestas. Podolės žemės yra į pietus nuo Voluinės ir ribojosi su dabartinės Moldavijos teritorija. Podolės Kamenecas buvo svarbi tvirtovė pasienyje, ginantis nuo totorių ir turkų antpuolių. Šioje vietoje jau XI-XII a. buvo gana nemažas prekybos ir amatų centras. Podolės Kamenecas stovi ypatingai patogioje gynybai vietoje – yra uolėtoje saloje ant skardžio, apsupto Smotryčiaus upės. Įėjimą į saloje esantį miestą saugojo Senoji ir Naujoji pilys, be to miestas buvo apsuptas gynybinės sienos su bokštais. Gynybinė siena buvo apie 1 km ilgio. Sistema pradėta statyti dar XII a., vėliau pastoviai stiprinta. Gynybinė siena, bokštai ir Senoji pilis išliko.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžion miestas pateko XIV a. Algirdas už pagalbą pergalingame mūšyje prie Mėlynųjų vandenų (1362 m.) prieš mongolus‑totorius, išvaduotą Podolę atidavė valdyti Karijotaičiams (savo brolio Karijoto keturiems sūnums) – Jurgiui, Aleksandrui, Teodorui ir Konstantinui. Podolės Kamenece Karijotaičiai pastatė naują tvirtovę, o 1374 m. suteikė miestui Magdeburgo teisę. Valdant Aleksandrui Karijotaičiui miestas tapo Podolės žemės administraciniu centru. Aleksandras žuvo kovose su Krymo totoriais, iš jo Kremenecą valdyti perėmė brolis Konstantinas kuris tęsė miesto stiprinimo ir regiono infrastruktūros gerinimo darbus. Jurgis Karijotaitis, be Kameneco, valdė ir kitas Podolės pilis, jas statė ir tvirtino, steigė miestus, kvietė vienuolius.

Karijotaičių valdymą Podolės Kamenece 1394 m. nutraukė Lenkijos karalius Jogaila, surengęs žygį į Podolę – vakarinę Podolę jis prijungė prie Lenkijos, o Rytinę Podolę kartu su Podolės Kameneco pilimi paskyrė valdyti Vytautui. Mirus Vytautui, 1430-1432 m. kilo karas tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėl Podolės ir Voluinės, kuris buvo išspręstas taikos sutartimi. Pagal ją Lenkijai atiteko Podolė, o Lietuvai – Voluinė. Podolės Kamenecas 1434 m. galutinai  įjungtas į Lenkijos Karalystę.

Vėlesniais amžiais Podolės Kameneco pilis buvo ne kartą rekonstruota ir stiprinta. Senoji pilis savo dabartinį pavidalą įgavo po Žygimanto Senojo atliktų rekonstrukcijų. XVI a. Kamenece dirbo Jobas Bretfusas, kuris vėliau tapo Vilniaus pilių statybų prižiūrėtoju. 

Podolės Kamenece yra XVI a. pradžioje statyta Švento Petro ir Povilo katedra – toliausiai į rytus nutolusi gotikinė katedra Europoje. 1672-99 m., miestą užėmus turkams, katedra buvo paversta mečete. Iš to laiko išlikęs 33,5 m. minaretas. Taip pat Šv. Mikalojaus bažnyčia ir dominikonų vienuolynas (XV-XVIII a.), pranciškonų bažnyčia (statyta XVII a. pradžioje), Šv. Trejybės trinitorių bažnyčia (XVIII a. vidurys).

Mieste yra armėnų bendruomenės kvartalas. Spėjama, kad armėnai mieste pasirodė apie XIII a. vidurį. Armėnų bendruomenė Kamenece buvo antra pagal dydį Abiejų Tautų Respublikoje po Lvovo. Armėnai daugiausiai užsiėmė prekyba ir amatais. Garsiausias ir seniausias sakralinis pastatas mieste – 1398 m. funduota Šv. Mikalojaus armėnų bažnyčia (XIV a.). Kelis kartus perstatyta, galutinę išvaizdą įgavo XVI a. pristačius aukštą varpinę. XX a. 4 dešimtmetyje sovietai bažnyčią susprogdino. Iki dabar išliko tik monumentali varpinė, joje esančią koplyčią šiuo metu naudoja stačiatikiai.

 

Vitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008

Liškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012

https://www.vle.lt/straipsnis/melynuju-vandenu-musis/