Prie Dniepro įsikūrusi Orša pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1067 m. Iš pradžių priklausė Polocko ir Vitebsko kunigaikštystėms, XIV a. pirmoje pusėje prijungta prie Lietuvos ir tapo svarbiu rytinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio miestu.
Nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio Oršoje, Dniepro ir Orščicos upių santakoje, stovėjo mūrinė pilis. Prie Oršos 1514 m. įvyko Konstantino Ostogiškio vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalingas mūšis su Maskva – vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje.
XVI a. viduryje Orša tapo pavieto centru, miesto savivaldos teises gavo 1620 m. XVII a. čia buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų leidybos ir puošybos bei dailiųjų amatų centrų. Po Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo miestas prijungtas prie Rusijos.
XVII–XVIII a. Oršoje buvo nemažai krikščionių šventovių ir vienuolynų. Be soboro ir kelių stačiatikių cerkvių, čia buvo įsikūrę bernardinų, pranciškonų, dominikonų, jėzuitų, trinitorių, misionierių, marijavičių, taip pat bazilijonų ir bazilijonių vienuolynai su bažnyčiomis.
Paliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012
.jpg){kind=link}