Paryžiuje, 153 boulevard Saint-Germain, yra atminimo lenta 1832 m. šiuose namuose gyvenusiam Vilniaus Universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui.
Namas įsikūręs Saint-Germain bulvare, vienoje svarbiausių Paryžiaus gatvių kairiajame Senos krante. Infrastruktūros magistralė buvo suformuota dar 1852–1870 m. vykdant ambicingą generalinį miesto perplanavimo projektą, inicijuotą Antrosios Respublikos laikų Paryžiaus prefekto barono Georgeso Eugèneʼo Haussmanno. Juo siekta prilyginti Paryžių moderniausiems to meto pasaulio miestams, pvz. Londonui. Bulvaro pavadinimas kilo nuo netoliese esančios Saint-Germain-des-Prés bažnyčios. Istoriškai šiose apylinkėse buvo įsikūrę turtingų miestiečių namai ir rezidencijos. XIX a. iškilus naujajai buržua klasei jos atstovai kūrėsi dešiniajame Senos krante, o Saint-Germain rajonas „perleido“ buvusią šlovę ir prestižą kitiems traukos centrams – Saint-Honoré bulvarui, Eliziejaus laukams. Nuo XX a. 3 ir 4 dešimtmečių bulvaras buvo tapatinamas su naktiniu Paryžiaus gyvenimu, klubais, kavinėmis (garsiausios: Les Deux Magots, Café de Flore), knygynais, leidyklomis, antikvariatais, jaunimo ir intelektualų pamėgtomis vietomis. Čia gyveno poetai Charlesas Baudelaire, Guillaumeʼas Apollinaireʼas, dramaturgas Alfredas de Musset, o taip pat iškili Lenkijos ir Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybė – Joachimas Lelevelis.
Lenkų politikas, nepriklausomybės kovų veikėjas, istorikas, knygotyrininkas, vienas Europos numizmatikos pradininkų, J. Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786 Varšuva–1861 Paryžius) buvo Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius. Vilniaus universitete dėstė 1815–1818 m. ir 1822–1824 m., buvo mėgiamas kolegų profesorių ir studentų. Novatoriškas, autoritetų nepripažįstąs tyrėjas garsėjo kritišku požiūriu į autoritetingų mokslininkų tyrimus, pritraukė ne tik akademinės jaunuomenės, bet ir carinės Rusijos valdžios dėmesį. Po filomatų ir filaretų arešto bylos buvo pašalintas iš universiteto, gyveno Paryžiuje, Briuselyje. Laikomas modernios lenkų istoriografijos pionieriumi, aistringu kartografijos kolekcionuotoju. Profesoriaus asmeninę kolekciją sudarė 400 senųjų atlasų ir žemėlapių, 5000 knygų. Šis vertingas senosios kartografijos rinkinys, knygų kolekcija, dokumentinis palikimas tapo pagrindu formuojant Vilniaus Universiteto bibliotekos senųjų atlasų kolekciją. 1926 metais, vykdant J. Lelevelio valią, kolekcija buvo pervežta į Vilniaus universiteto biblioteką, jo vardu pavadinta viena VU salių. Reikšmingi J. Lelewelio Lietuvos istorijos tyrimai. Minėtini: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (Rzut oka na dawność Litewskich narodów i związki ich z Herulami 1808; paneigta lietuvių kilmės iš herulų teorija), „Lietuvos ir Rusios istorija iki pat Liublino unijos su Lenkija“ (Dzieje Litwy i Rusi aż do unii z Polską w Lublinie 1839).
Prasidėjus 1831 m. sukilimui, Lelevelis ėjo Patriotų draugijos Varšuvoje pirmininko pareigas, buvo išrinktas Lenkijos Karalystės Seimo, sukilėlių vyriausybės nariu. Numalšinus sukilimą jis buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto, ištremtas ir persikėlė gyventi į Varšuvą. Ten užmezgė ryšius su slaptomis organizacijomis. Nuo 1831 m. J. Lelevelis apsigyveno Paryžiuje, kur praleido trejus metus. Pagrindinė jo vykdoma misija buvo telkti Prancūzijoje išsibarsčiusius Lenkijos patriotus. J. Lelevelis buvo Lenkijos tautinio komiteto (Komitet Narodowy Polski) steigėjas, vienijęs demokratiškos pakraipos respublikos šalininkus emigrantus, oponavusius kunigaikščio Adomo Jerzy Czartoryskio „Hotel Lambert“ susibūrusiems monarchistams-konservatyviesiems liberalams. Buvo Sukilėlių seimo emigracijoje narys (Sejm powstańczy na emigracji). 1832 m. gruodį Lenkijos tautinis komitetas buvo Prancūzijos valdžios likviduotas už platinamą atsišaukimą „Į brolius rusus“, kvietė kovoti su caro valdžia drauge su lenkais.
1832 m. vadovavo slaptai organizacijai Liaudies kerštas (Zemsta ludu), kuri siekė sutelkti ginkluoto pasipriešinimo pajėgas Lenkijos karalystėje ir pirmą kartą posukiliminiu laikotarpiu nuversti tenykštę valdžią. Už šią veiklą 1933 m. liepą J. Lelevelis buvo ištremtas iš Prancūzijos, apsigyveno Briuselyje.
J. Lelevelis mirė 1861 m. gegužės 29 d. privačioje Paryžiaus klinikoje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. 1929 m. vykdant testamentu įtvirtintą valią ir švenčiant 350–tąjį Vilniaus universiteto įsteigimo jubiliejų J. Lelevelio palaikai buvo parvežti iš Paryžiaus ir perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje.
Ilona Mažeikienė
Daugiau:
Bulotaitė Nijolė, https://biblioteka.vu.lt/apie/naujienos/974-kas-tas-lelevelis-arba-apie-zemelapius-ir-peles