Lauknos (vok. Lauknen, nuo 1938 m. – Hohenbruch) yra gyvenvietė Mažosios Lietuvos žemumos pietuose, apie 10 km į rytus nuo Kuršių marių, Lauknės (dab. Rževkos) upės kairiajame krante. Lauknų apylinkėse vyravo lietuvininkai. Bažnytinės statistikos duomenimis, 1878 m. iš 4651 gyventojo lietuvininkų buvo 3212 (69%). Po Bismarcko priverstinio germanizavimo 1912 iš 4250 gyventojų save laikė lietuviais dar 2000 (47%). Lauknas supo lietuviškos vietovės: Eidlaukiai, Kupstynai, Laukvargiai, Petrikai, Saduva, Šetrikai ir kitos. XIX a. viduryje kaime buvo 50 sodybų su 525 gyventojais (visi buvo evangelikai liuteronai). XIX a. viduryje pastatyta bažnyčia, įsteigta Lauknų parapija.
Lauknų parapinės bažnyčios mokytojas Jurgis Lapaitis kartu su K. Butkeraičiu iš Pašyšių (Šilutės apskritis) ir E. Danaičiu iš Užrudžių (Piliakalnio apskritis) 1879 m. parašė pirmąjį atsišaukimą dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas. 1871 m. vokiečių statistikos duomenimis, iš 18236 lietuvių vaikų, priimtų į pradžios mokyklas, vokiškai kalbėjo 8161 vaikas, o kiti 10075 vokiškai nemokėjo. Atsišaukimo autoriai nutarė prašyti karaliaus, kad visas tikybos kursas lietuvių vaikams būtų dėstomas lietuviškai. Prašymas buvo patenkintas.
Lauknos buvo administracinis ir kitoks jų centras. Lauknose buvo pelkių ir miškų administracinės įstaigos, turgavietė ir kita. Į kelias atskiras kapines sausame Lauknų gūbryje veždavo laidoti savo mirusiuosius aplinkinių pelkininkų kolonijų žmonės, gyvenę drėgnose vietose. XX a. pradžioje kaime buvo viešbutis, net 4 užeigos namai (2 iš jų laikė moterys – Minna Adomeit ir Auguste Kellmereit), gydytojas ir vaistininkas, kepėjas, taupomoji-skolinamoji kasa, Fritzo Gerulato statybinių medžiagų krautuvė, G. Pečiulio (Petschull) knygynas, 2 metalo dirbinių krautuvės, dažytojo dirbtuvė, 4 mėsinės (jų savininkai Borszet, Butzhies, Tuppat, G. Voss), 2 galanterijos krautuvės, stikliaus dirbtuvė, stiklo ir porceliano dirbinių krautuvė, Julius Peckel pardavinėjo audinius, 2 vėjo malūnai (Samuel Bajorath ir Bernh. Schmidt), arklių prekybos įstaiga, puošmenų krautuvė, paštas, kalvė, 3 siuvyklos (M. Gugat, Mich Puschin, Aug. Schipporeit), 5 batsiuviai (Gustav Griksch, Kentrat, Aug. Matki, Nassner, Ruddat), 3 įvairių prekių parduotuvės (Herm. Naujok ir kitos), račiaus dirbtuvė (Mich. Gennat), 2 stalių dirbtuvės. Tad lietuvininkai vyravo ir tarp vietos verslininkų bei amatininkų.
Sovietmečiu Lauknos ypač nugyventos, apylinkės ištuštėjo.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/lauknos
