Menininkų rezidencijoje La Ruche (Avilys) Paryžiaus Monparnaso rajone, gyveno ir kūrė žymūs litvakai menininkai, suformavę Paryžiaus mokyklos (École de Paris) branduolį, o jų kūryba tapo prancūziškojo ekspresionizmo pradžia. La Ruche menininkus viliojo neaukšta nuomos kaina, tačiau gyvenimo sąlygos čia buvo sudėtingos.
Rezidencijoje yra gyvenę ir kūrę Vitebske gimę Markas Šagalas (1887-1985) ir Osipas Cadkinas, taip pat Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniai – Druskininkuose gimęs Žakas Lipšicas (1891-1973), Smilavičių kaime, dab. Baltarusijoje, gimęs Chaimas Sutinas (1893-1943), Gomelyje gimęs Mišelis Kikoinas (1892-1968) ir Žoloduke prie Naugarduko gimęs Pinchas Kremenis (1890-1981).
Žydų dailininkams iš Lietuvos užplūdus Paryžių, vietiniai kūrėjai ir kritikai ėmė piktintis, kad atvykėliai okupuoja galerijas, rengia parodas, o pats Paryžius tampa žydiškas. Meno kritikas André Warnod sugalvojo ir pirmą kartą pavartojo terminą École de Paris (Paryžiaus mokykla) apibūdinti žydams atvykėliams, kad numalšintų vietinių menininkų nepasitenkinimą ir parodytų, jog ir šie atvykėliai gali daug duoti Prancūzijos kultūrai ir formuoti meno raidą.
Le Ruche – „Avilys“ ir litvakų dailininkų sambūris
Paryžiuje, Montparnasse rajone, 2 passage Dantzig adresu stovi daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis apskritos formos pastatas. Jį, kaip rotondą-vyninę suprojektavo Gustavas Eiffelis 1900 metų Pasaulinei dailės parodai. Po parodos paviljoną nupirko mecenatas ir skulptorius Alfredas Boucheris, suskirstė jį į nedideles studijas ir už nedidelį mokestį jas nuomojo neturtingiems dailininkams, pagrinde imigrantams. Dėl apskritos formos ir jame zujančių dailininkų paviljonas buvo pramintas La Ruche – „Aviliu“.
Apie galimybę nebrangiai įsikurti Paryžiuje pasklido kalbos Vilniaus piešimo mokykloje, kurioje mokėsi visas būrys litvakų – žydų iš vakarinių Rusijos imperijos gubernijų. Pirmasis į Paryžių, 1909 m., išvyko Jacques Lipchitzas, 1912 m. – Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as ir Chaïmas Soutine’as, 1913 – Emmanuelis Mané-Katzas, o 1914 m. – Simonas Glatzeris. Po Pirmojo pasaulinio karo, jau iš laisvosios Lietuvos litvakų dailininkų bendruomenę Paryžiuje papildė Maksas Bandas (ėmė pasirašinėti Max Band) ir Jokūbas Mesenbliumas (pasivadino Jacques Missene), abu atvyko 1924 metais. Po poros metų, 1926 m., prie būrio prisijungė aštuoniolikmetis Neemija Arbitbalatas (pasirašinėjo: Arbit Blatas, Arbit-Blatas, A. Blatas).
Į Paryžių atvykę litvakai buvo neturtingi, tad telkėsi nedidelėse studijose „Avilyje“ Montparnasse rajone, kuris buvo pigesnis už tuo metu populiarų meno rajoną Montmartre’ą ir Bateau-Lavoir’o studijas. Kai kurie litvakai, kaip tapytojai Krémègne’is ar Kikoïne’as, „Avilyje“ praleido po keliolika metų, o skulptorius Leonas Indenbaumas net kelis dešimtmečius. „Avilys“ litvakams tapo antraisiais namais, kur jie galėjo ieškoti naujų saviraiškos formų ir įsilieti į pasaulio dailės tėkmę.
Gausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas „Avilyje“, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti ir kurti, lėmė naujo meno reiškinio École de Paris – Paryžiaus mokyklos (terminą sugalvojo Prancūzijos rašytojas ir meno kritikas André Warnodas) atsiradimą. Dauguma litvakų, gimę ir augę religingose žydų šeimose nedideliuose Rytų Europos miesteliuose – štetluose, atsinešė į Paryžių savitą pasaulėžiūrą, unikalią formų ir spalvų pajautą. Jidiš kultūra ir savitas meno supratimas litvakų kūryboje persipynė su moderniomis to meto kryptimis – postimpresionizmu, kubizmus, futurizmu, fovizmu. Ši centro ir periferijos sąveika suformavo Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį.
Prancūzų ekspresionizmas į meno pasaulį įnešė gaivių idėjų, naujų motyvų ir plastinių atradimų. Kryptis pasižymi raiškos elegancija, santūrumu, plokščia forma, emocingu potėpiu, spalvų niuansais. Dailininkus domino juos supantis gyvenimas čia ir dabar. Dailės kūriniuose vyravo lyrizmas, nostalgija, poetiškumas, intymumas ir toji žodžiais nenusakoma „žydiškoji melancholija“. Prancūzų ekspresionizmo stilistika buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. Paryžiaus mokyklai atstovavo keli šimtai dailininkų, tarp jų – apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.
Dr. Vilma Gradinskaitė
Daugiau:
