Krantas (vok. Cranz) – lietuviškos kilmės pavadinimo miestelis, įkurtas 1252 m. Jau priešistoriniais laikais čia gyventa baltų – prūsų, kuršių, lietuvių protėvių. Kad lietuviai negalėtų per Kuršių neriją netikėtai įsibrauti į kryžiuočių užgrobtą Sembos žemę, magistras Konradas į rytus nuo dabartinio Kranto pastatė Noihauzo pilį (Nova domus, Castrum novum, Nuve huis). 1308 m. Šv. Jurgio dieną žemaičiai prasibrovė pro Noihauzo pilį ir Semboje sudegino Povundos bei Rūdavos valsčius. Kaip ir visoje Sembos šiaurinėje pakrantėje, ten ilgai vyravo kuršių ir prūsų palikuonys. Gyventojai 1723 m. dar tebekalbėjo prūsiškai.
Senais laikais per Kuršių neriją ėjo pašto kelias, jungęs Karaliaučių su Klaipėda. XV a. Krante buvo smuklė. Ilgainiui Krantas išaugo į kurortą (5000 gyventojų). Buvusioje žvejų gyvenvietėje 1816 m. įkurtas valstybinis kurortas, Karaliaučiaus gyventojų poilsio vieta. Kasmet jame apsilankydavo apie 18000 vasarotojų. 1829 m. čia lankėsi poetas Adomas Mickevičius. XIX a. pirmojoje pusėje Krantas dar vadintas ir Pajūrkrančiu. Tarpukario metais pastatyta daug vasarnamių, poilsio namų, kurhauzų ir gydyklų.
1884 m. rugpjūčio 23 d. Krante mirė žymus lietuvių kalbininkas Fridrichas Kuršaitis. Jis palaidotas Karaliaučiuje. 1922 m. iš Tilžės į Krantą atsikėlė kalbininkas, mokytojas Aleksandras Teodoras Kuršaitis. 1968–1973 Getingene išėjo keturių tomų „Lietuviškai–vokiškas žodynas“, kurį padėjo rengti ir jo sūnus Arminas.
Per Antrąjį pasaulinį karą Krantas mažai nukentėjo. Išliko 1855 m. statyta (1897 m. rekonstruota) pirmoji bažnyčia.
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https://www.mle.lt/straipsniai/krantas
.jpg){kind=link}