Karaliaučius (vok. Königsberg) — didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio — Mažosios Lietuvos kultūros centras. Miestas išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių.
Prūsai šią vietovę vadino Tvankstė. Tai vandenvardinės kilmės vietovardis, siejamas su vieta prie pilies tvenkinio, prūsiškai: tuwangste – tvenkinys. Kryžiuočiai 1255 m. pavadinimą pakeitė pagerbdami Bohemijos karalių Pršemislą II Otakarą, prisidėjusį prie Sembos užkariavimo – Königsberg – Karaliaus kalnas. Mažosios Lietuvos lietuviai miestą vadino Karaliaučiumi, o pamario žvejai – Karaliaučia.
Karaliaučius kūrėsi nuo seno apgyventoje Priegliaus upės deltoje, netoli Aismarių, prūsų pilies Tvankstės, žvejų kaimo Lipnick, vikingų ir pirklių uosto Lipze bei 1242 m. įkurtos Liubeko pirklių gyvenvietės vietoje. Įsibrovę kryžiuočiai 1254 m. Tvankstę sunaikino ir 1255 m. pastatydino Königsbergo pilį. Pirmąjį Karaliaučiaus miestą 1262 m. sunaikino sukilę prūsai. Jų neįveikta Karaliaučiaus pilis vėliau vis labiau stiprinta. Po Didžiojo prūsų sukilimo tiek prūsų, tiek atvykusių lietuvių buvo ne kartą norėta ją paimti. 1370 m. čia žygiavo jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė. Kryžiuočių kronikose minima, jog 1409 m. į Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas. 1412 m. Žemaitijos bajorai vėl ragino Vytautą traukti į Karaliaučių, „nes tai yra jo tėvų žemė“. 1457 m. į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o vėliau Ordinas čia perkėlė savo sostinę iš Marienburgo. Karaliaučiaus pilį supo aukštos mūro sienos, bokštai, grioviai ir tvenkiniai upelių slėniuose. Pilies prieglobstyje kūrėsi 3 savarankiškos gyvenvietės (turėjusios miestų Kulmo teises, savus įtvirtinimus, bažnyčias, turgavietes ir valdžią): Senamiestis, Naujamiestis ir Knypava Priegliaus saloje. Tik 1724 m. šios gyvenvietės sujungtos į vieną Karaliaučiaus miestą.
Nors miestas augo valdomas vokiečių, tačiau jame ir apylinkėse dar ilgai gyveno lietuviai. Yra duomenų, kad XVI a. Karaliaučiuje lietuviai sudarė apie penktadalį visų gyventojų. Prasidėjus reformacijos judėjimui Prūsijoje, pakito vietos lietuvių kultūrinis gyvenimas. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio anūkas) 1542 m. įkūrė Karaliaučiaus aukštesniąją mokyklą dvasininkams rengti, kurios vedėju buvo paskirtas Abraomas Kulvietis, gimęs dabartiniame Jonavos rajone. Netrukus mokykla perorganizuota į Karaliaučiaus universitetą, kurį jau 1548 m. baigė kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvykęs Martynas Mažvydas. Čia studijuodamas jis parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“. Karaliaučiaus universitete A. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi, o Teologijos katedros vedėju paskirtas kitas garsus lietuvis Stanislovas Rapolionis.
1722—1746 m. Karaliaučiuje gyveno Kristijonas Donelaitis. Čia jis studijavo Karaliaučiaus universitete ir buvo įšventintas į kunigus. Tuo metu tai buvo didžiausias rytų Pabaltijo miestas, kuriame gyveno daug lietuvių bei baltiškos kilmės žmonių. Vienas jų, Liudvikas Rėza, 1795 m. pradėjęs studijuoti Karaliaučiaus universitete, vėliau čia dėstė Rytų kalbas ir teologiją, o 1816 m. su talkininkais išleido naują Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Jis taip pat išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. abiem kalbom išleido K. Donelaičio „Metus“ (L. Rėza šį pavadinimą ir sugalvojo). L. Rėza palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiose Knypavos (Katedros) kapinėse. Jos neišliko.
1909 m. Karaliaučiuje buvo įkurias Rytprūsių Tėvynės muziejus (Ostpreussisches Heimatmusemn), kuriame saugota daug Mažosios Lietuvos kaimų trobesių bei sodybų. 1940 m. muziejus buvo perkeltas prie Olštino Lenkijoje. Ten dar išliko keletas trobesių.
Karaliaučius garsėjo kaip lietuviškos spaudos židinys. 1547 m. gruodžio 9 d. spaustuvininkas Hansas Veinreichas kunigaikščio Albrechto lėšomis išspausdino Martyno Mažvydo katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą. Karaliaučiuje taip išleista pirmoji spausdinta Lietuvos istorija — M. Strijkovskio „Kronika“, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, pirmoji lietuviška grožinė knyga — J. Šulco „Ezopo pasakėčios“, leisti vieni pirmųjų lietuviškų laikraščių.
Daug Karaliaučiaus pastatų buvo susiję su žymiųjų lietuvių gyvenimu. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučius labai nukentėjo. Puikus viduramžių miestas, vadintas Šiaurės Venecija, virto didžiule griuvėsių krūva.
1990 m. Karaliaučiuje gyveno per 3000 lietuvių. 1989 m. sausio 15 d. įsikūrė Kaliningrado lietuvių draugija.
Pėteraitis Vilius, Purvinas Martynas https://www.mle.lt/straipsniai/karaliaucius
Šilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990
