Drotningholmas – Švedijos karališkieji rūmai, įsikūrę Lovėno saloje, Ekerö savivaldybėje, į vakarus nuo Stokholmo. Jie yra laikomi vienais svarbiausių Švedijos didžiosios galios laikotarpio rūmų pastatų (dabartiniai rūmai buvo suplanuoti ir pastatyti tarp 1662-1750 m.) ir yra geriausiai išsilaikę Švedijos karališkieji rūmai. Rūmams priklauso barokinio stiliaus sodas ir angliškas parkas. Nuo XVIII a. Drotningholmo rūmai išliko nepaliesti. Kadangi išsaugota autentiška XVII ir XVIII a. rūmų aplinka, 1991 m. UNESCO Drotningholmą paskelbė Pasaulio paveldo objektu. 1777 m. juos įsigijo valstybė, suteikiant teisę Švedijos valdovui disponuoti Drotningholmo rūmais. Šią teisę išlaikė vėlesnės karališkosios šeimos. Dabartinė Švedijos karališkoji šeima reziduoja pietinėje rūmų dalyje, kitos rūmų dalys yra atviros visuomenei.
Rūmų istorijos pradžia mena XVI amžių, su tuo susijęs ir jų pavadinimas. Tuomet šioje vietoje buvo įsikūręs karališkasis Torvesundo dvaras. Švedijos karalius Jonas III Vaza (1537-1592), kuris ne tik domėjosi religija, filosofija ar daile, bet, tapęs karaliumi, sakydavo, kad daugiausia malonumo jam teikiantis pomėgis buvo statybos, savo karaliavimo laikotarpiu perstatė nemažai pilių Renesanso epochos stiliumi, prisidėjo prie miestų plėtros. Vienas iš jo sumanymų buvo Torvesundo dvaro vietoje pastatyti nedidelius rūmus. XVI a. 8-me dešimtmetyje juos užsakė suprojektuoti flamandų menininkui, skulptoriui ir architektui Willem Boy (1520–1592). Švedijoje šis menininkas kūrė nuo apie 1558 m. iki mirties ir buvo pripažįstamas kaip vienas žymiausių savo meto kūrėjų. Tarp jo garsiausių darbų – Gustavo I Vazos antkapinis paminklas ir, kaip manoma, Kotrynos Jogailaitės antkapinis paminklas Upsalos katedroje. Statomus nedidelius mūrinius rūmus Jonas III Vaza paskyrė savo mylimai žmonai Kotrynai Jogailaitei. Iš čia ir rūmų pavadinimas: Drottningholms šved. reiškia „karalienės sala“.
Kaip ir keletas vėlesnių Švedijos karalienių, Kotryna turėjo stiprų ryšį su Drotningholmo rūmais. Nors rūmai iki jos mirties nebuvo visiškai užbaigti, ji lankėsi ir rezidavo pastatytose jų dalyse. Kadangi karalienė buvo katalikė, šie rūmai tapo prieglobsčiu persekiojamiems jos bendratikiams. Po žmonos mirties Jonas III Vaza Drotningholme lankydavosi retai. Paskutinis toks apsilankymas – 1592 m. vasarą.
Kotryna Jogailaitė. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos dukra Kotryna Jogailaitė (1526-1583) gerai žinoma dabartinėje Švedijos ir Suomijos istorinėje sąmonėje, daugėja jos asmenybės vertinimų ir istoriografijoje. Ji yra viena ryškiausių šių šalių karalienių. 1562 m. Vilniuje 36-ių Kotryna ištekėjo už vienuolika metų jaunesnio, tuomet dvidešimt penkerių Suomijos kunigaikščio Jono III Vazos. Nepaisant laikino Švedijos karaliaus priešiškumo, dėl šios dinastinės santuokos po 1568 m. susiformavo nauja valstybių koalicija (Švedija, Danija ir Lenkija su LDK) nukreipta prieš Maskvą. Buvo užkirstas kelias Ivanui IV užvaldyti Livoniją ir veržtis toliau į Vakarus. Iškeliavusiai į vyro šalį, Kotrynai Jogailaitei teko patirti nemažai negandų, kol galiausiai 1569 m., ji kaip ir sutuoktinis, Upsalos katedroje buvo karūnuoti Švedijos karaliais.
Karalienė Kotryna nemažai nuveikė stiprindama Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Švedija bei Suomija. Dar derybų dėl jos santuokos metu prasidėjo kultūrinis bendravimas tarp LDK, Švedijos, Suomijos ir Lenkijos, užsimezgė pirmieji rimtesni diduomenės tarpusavio kontaktai.
Karalienė Kotryna Švedijos dvarą ir visuomenę, anot švedų istorikų, supažindino su šakninėmis daržovėmis, valgymo estetika. Iki gyvenimo pabaigos išliko uolia katalike, amžininkų apibūdinta kaip „dorybinga ir pamaldi“. Didelį dėmesį katalikų religijai ji skyrė ir protestantiškoje Švedijoje, kurioje karaliavo. Karalienė prisidėjo prie bažnyčių statybų, globojo katalikus.
Drotningholmo rūmų pastatymas žmonai rodo, kad Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės santuoka, nepaisant amžiaus skirtumo, buvo sėkminga. Dar 1569 m. Švedijos karalius pats asmeniškai išsirūpino iš savo brolio Sudermano kunigaikščio Karolio ir valstybės tarybos, kad jei jis mirtų pirmiau nei Kotryna Jogailaitė, ji taptų krašto regente ir „turėtų rūpintis karalyste ir vaikais“.
Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė
