Švedijos nacionalinis archyvas (Riksarkivet) – viena seniausių ir reikšmingiausių dokumentinio paveldo institucijų Europoje, įkurta dar 1618 m. karaliaus Gustavo II Adolfo įsakymu. Nuo XVII a. pradžios jis tapo centrine Švedijos valstybės raštvedybos, karo ir diplomatinės dokumentacijos saugykla, o šiandien – pagrindinė šalies atminties institucija, turinti kelis padalinius (tarp jų ir Karo archyvą – Krigsarkivet). Nacionaliniame archyve kaupiami itin vertingi istoriniai, kartografiniai dokumentai, kurių dalis tiesiogiai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK).
Dauguma šių šaltinių į Švediją pateko XVII a. viduryje, per Švedijos karines kampanijas Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Po 1655–1660 m. karo (vadinamo Tvano) Švedijos kariuomenė užėmė Krokuvą, Varšuvą, Torunę ir kitus ATR miestus, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę su sostine Jelgava, iš kurių buvo išvežta gausybė dokumentų, žemėlapių ir knygų. Būtent ši „mokslinio karo grobio“ politika tapo svarbiu Nacionalinio archyvo fondų formavimosi veiksniu.
Nacionalinio archyvo fonduose saugomi įvairūs XVII–XIX a. pradžios dokumentai apie Lietuvą, tarp jų – žemėlapiai, vietovių planai, diplomatinių, karinių santykių dokumentai. Jie liudija Švedijos domėjimąsi ATR teritorija tiek kariniu, tiek politiniu ir ekonominiu aspektu. Vieni vertingiausių fondų – „Livonica“ ir „Polonica“ kolekcijos. Šie dokumentai apima XVII a. pirmosios pusės karų bei Šiaurės karo (1700–1721) laikotarpius. Tarp kartografinių šaltinių išsiskiria Georgo Švengelio (Georg von Schwengeln, 1590–1664) XVII a. viduryje sudaryti rankraštiniai žemėlapiai (RA, 81001:0491:00594, 81001:0491:00016), sudaryti Švedijos karininkų bei topografų dar iki Karo archyvo įsteigimo. Juose vaizduojamos Žemaitijos, Užnemunės, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorijos – fiksuojamos pilys, miesteliai, upės, kelių tinklas. Be kartografinių ir administracinių fondų, Švedijos nacionaliniame archyve saugomas ir pavienių originalių XVII a. dokumentų iš Lietuvos rinkinys, kurio patekimo į Švediją aplinkybės nėra iki galo žinomos. Tarkim, Joniškio dekano laiškas (RA, M-1304).
Atskirai reikia paminėti Kėdainių sutartį (1655 m.) ir keli jos projekto variantai, saugomi Nacionalinio archyvo fonduose, yra vieni reikšmingiausių politinių dokumentų, susijusių su Lietuvos ir Švedijos santykiais. Ši sutartis, pasirašyta 1655 m. rugpjūčio 17 d. tarp Lietuvos didikų ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo, faktiškai reiškė Lietuvos pripažinimą Švedijos protektoratu. Sutarties originalai ir parengiamieji projektai atskleidžia derybų eigą, dokumentų kalbines redakcijas (lotynų, lenkų, švedų) ir teisinės formos niuansus. Tai vieni iš svarbiausių šaltinių tiriant XVII a. Švedijos–Lietuvos politinius santykius.
Nacionalinio archyvo dokumentai aprėpia visą LDK teritoriją, tačiau ypač gausu duomenų apie šiaurinius ir vakarinius regionus – Žemaitiją, Užnemunę, ATR vasalinę Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę. Šios sritys dominavo Švedijos karo veiksmuose, todėl buvo plačiausiai kartografuotos ir dokumentuotos. Nacionalinio archyvo fondai yra nepakeičiamas šaltinis Lietuvos ir Švedijos santykių istorijai, ypač XVII a. laikotarpiui. Juose derinamos karinės, politinės, administracinės, geografinės informacijos sritys, todėl šie dokumentai itin vertingi tarpdisciplininiams tyrimams. Be to, pavieniai dokumentai, tokie kaip Kėdainių sutarties (1655) originalas, yra itin svarbūs Lietuvos valstybingumo ir diplomatijos istorijos šaltiniai, liudijantys, kaip Švedija mėgino integruoti Lietuvą į savo geopolitinę įtakos zoną.
Švedijos nacionalinis archyvas yra vienas svarbiausių užsienio šaltinių Lietuvos XVII–XIX a. pradžios istorijai, ypač politinės ir karinės diplomatijos tyrimams. Nors čia saugoma medžiaga nėra tokia gausi kaip Karo archyve.
Tokie dokumentai kaip Kėdainių sutartis, rankraštiniai Lietuvos žemėlapiai suteikia išskirtinę galimybę pažvelgti į Lietuvos istoriją iš Švedijos archyvų perspektyvos. Šie šaltiniai ne tik atskleidžia Švedijos geopolitinius tikslus Baltijos regione, bet ir padeda geriau suprasti Lietuvos vietą Europos politinėje ir kartografinėje tradicijoje XVII–XVIII a.
Ernestas Vasiliauskas
