Juozas Tumas-Vaižgantas 1918 m. vasarį Stokholme baigė pirmą romano „Pragiedruliai“ dalį, kone keturių šimtų puslapių „Gondingos kraštą“. Teksto pabaigoje įrašyta data – vasario 19-oji, trys dienos po Nepriklausomybės akto paskelbimo. Kunigas, rašytojas, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas J. Tumas-Vaižgantas į Stokholmą buvo atvykęs dalyvauti Antrojoje lietuvių konferencijoje 1917 m. spalio 18-20 d. Po konferencijos J. Tumas-Vaižgantas į Lietuvą negalėjo grįžti septynis mėnesius. Tą laiką jis išnaudojo kūrybai, parašė ne tik „Pragiedrulių“ pirmą tomą, bet ir knygelę „Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei 1916-1917 m.“.
Romano paantraštė – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Modernios lietuvių epopėjos, kuriamos tuo pat metu kaip valstybė, pagrindinis siužetas yra ne politika, ne tolima herojiška istorija, ne šeimos kartų drama, o kultūros, sąmoningumo, skaitymo augimas.
Iš Juozo Tumo-Vaižganto atsiminimų:
Besidarbuojant Komitete kun. Tumui teko padaryti keletas kelionių po išsiblaškiusias Rusuose lietuvių kolonijas, o 1917 m. jis buvo deleguotas į Tautų Kongresą Kievan (kelionės Tumui gan mėgiamas daiktas ir jis dar „Vilty“ būdamas mielai pasiimdavo sau įvairius delegavimus, k. a. į Krokuvą, Rytų Galiciją, Latvius, Ėstus; iš Laižuvos keliauja net Amerikon). Iš Kievo, važiuoja į Skandinavus, į Stokholmo Lietuvių Konferenciją. Stokholman T. važiavo trumpesniam laikui, tačiau netikėtai teko jam išbūti čia net kelis mėnesius: Rusuose tuo laiku susidarė naujos politinės konjunktūros, taip pat ir Lietuvoje, ir T. panūdo važiuoti iš čia jau nebe Rusijon, bet Lietuvon; tačiau okupavusieji tuo laiku Lietuvą vokiečiai ilgai nenorėjo jo Lietuvon įsileisti ir nevizavo paso. Tuo metu Stokholme buvo susidariusi visa lietuvių kolonijėlė: J. Šliūpas, Putinas, Jurkūnas-Šeinius, kelios lietuvės studentės, važiavusios Šveicarijon ir čia pakeliui taip pat priverstinai įstrigusios, taip pat pora darbininkų, grįžtančių tėvynėn iš užjūrio. Nyku lietuviams svetur gyventi, ypač pakelėje ilgesniam laikui sustojusiems. Aplinkybės suvienijo visą tą būrelį, ir jie ėmė rinktis kas šeštadienis bendriems pasikalbėjimams: literatams uždėta buvo pareiga kiekvienam susirinkimėliui vis paruošti ką nors nauja paskaityti. Tai vertė ir Tumą rašyti. O laiko turėjo šį kartą daug, jokio kito darbo bent sykį neturėjo. Tad ir ėmė rašyti tai, kas jau buvo subrendę jam gana aiškiai. Ėmė rašyti „Pragiedrulius“, tą sumanytąją savo „epopėją“. Sulig jau turimuoju planu į pirmuosius tomus būtų turėję įeiti kai kurie pirmesnieji dalykai, senieji jo raštai, bet su savim jis neturėjo nieko ir nieku būdu gauti jų negalėjo. Reikėjo tad rašyti nauji vaizdai; pirmesnieji gi dalykai, kurie galima buvo jo planu prisegti prie vienos bendros koncepcijos, palikti tolimesniems tomams. Tokiu būdu pirmasis „Pragiedrulių“ tomas išėjo visai naujas ir beveik taip pat ir antras. Ir tai išėjo tik i sveikatą tiem dviem pirmiesiem „Pragiedrulių“ tomam, nes jie įgavo vientisumo, čielybės, ko jau trūksta 3-jam tomui, kuri sudaro taip pat geri, gražūs dalykai, bet visai atskiri ir kuris todel, išskyrus vieną bendrą „Pragiedrulių“ vardą, beveik nieko bendra daugiau su tais pirmais dviem tomais neturi. Taip tai Petrapilis subrendino, paruošė, o Stokholmas pagimdė mūsų literatūrai „Pragiedrulius“, kuriais Tumas-Vaižgantas užėmė sau iš karto lietuvių literatūroje vieną pirmųjų vietų.
Mindaugas Kvietkauskas Kova dėl kultūros: nepabaigtas siužetas
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/12093/kova-del-kulturos-nepabaigtas-siuzetas
LR ambasados Švedijos karalystėje informacija
https://se.mfa.lt/naujienos/1/lietuvos-istorijos-pedsakais-svedijoje:1150
VAIŽGANTO RAŠTAI I TOMAS VILNIAUS LAIKOTARPIS 1918-1919 m. PUBLICISTIKA I dalis „Švyturio“ b-vės leidinys KAUNAS; VILNIUS, 1922 m.
