Borstahusenas tai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sparčiai augusi žvejų gyvenvietė. Miesto koplyčią sudaro dviejų istorinių pastatų tūriai – buvę bendruomenės namai, įsikūrę buvusioje liaudies mokykloje, ir vėliau pristatyta salė. Priestatas savo masteliu ir medžiagomis derintas su senuoju pastatu. Bažnyčios inventorius neturi išskirtinės vertės, tačiau specialiai projektuoti baldai ir kulto artefaktai liudija buvusio žvejų kaimelio raidą, tenykščio socialinio gyvenimo poslinkius ir laikmečio stilių, apjungia modernistinį požiūrį ir Skonės regiono tradiciją, todėl turi simbolinę reikšmę.
Šiandien Borstahuseno koplyčią sudaro nedidelis statinių kompleksas su jį supančiu sodu. XX a. 8–9 deš. ši koplyčia buvo pertvarkyta pagal Landskronos architektės Ainos Berggren parengtą planą. 1980 m. interjero architekto Arne Magnussono įrengtas dabartinis altorius atspindi šiuolaikinės liturgijos poreikius. Kuklioje, minimalistinėje erdvėje akį patraukia aliejumi tapytas V. Kasiulio paveikslas bibline atleidimo tema „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“, puošiantis koplyčios centrinį altorių nuo 1959 m. Ryškiomis kontrastingomis spalvomis nutapyta biblinė scena persunkta pagarbos ir nuolankumo. Kompozicijos centre dvi apsikabinusios vyrų figūros susilieja į bendrą monolitą. Akcentuotos išilgintos rankų plaštakos įvaizdina ir atleidimo gestą, ir susitikimo džiugesį. Drobės kompozicija buvo pakartota ir spalvotos litografijos technika, ją galima pamatyti Vytauto Kasiulio vardo muziejuje Vilniuje, A. Goštauto g. 1.
Paveikslo atsiradimo koplyčioje istorija glaudžiai susijusi su žymaus pietryčių Švedijos verslininko, bankininko Sture Anderssono kultūrine veikla, jo kaip V. Kasiulio mecenato užmojais. Menininko ir jo globėjo pažintis, įvykusi 1949 m., tapo savotišku tramplinu į platesnį V. Kasiulio pripažinimą, išpopuliarino jo kūrybą Šiaurės šalyse. S. Anderssonas dažnai lankėsi Paryžiuje, jį ypač domino Ecole de Paris mokyklos atstovų kūryba: asmeniškai pažinojo ne vieną tenykštę meno pasaulio garsenybę, kolekcionavo ir prekiavo antikvariniu ir šiuolaikiniu menu. Ypač puoselėjo kultūros gyvenimą gimtajame Borstahusene, įsteigė meno asociaciją, rengė parodas. Mecenato pastangomis XX a. 6 deš. jam priklausančioje Kaptensgården (liet. „Kapitono sodas“) viloje subūrė švedų menininkų koloniją, nuolat rengė dailės plenerus. Juose ne sykį S. Andersono kvietimu viešėjo ir V. Kasiulis, į Švediją vasaroti vykdavęs kartu su žmona ir sūnumi. Keliaudamas po pietrytinę šalies dalį, fiksavo ten matytus gamtos motyvus: ramų kraštovaizdį, atšiaurias uolėtas pakrantes, trobesius, bažnyčias, žvejybos ir lauko darbų scenas. Nauji kelionių įspūdžiai praturtino menininko kūrybą, nepasižymėjusią itin dideliu peizažo pomėgiu ar jo įvairove. Šiaurietiškų vaizdų kompozicijas paįvairino madingi figūriniai siužetai, graibstomi švedų dailės kolekcininkų. S. Aderssonas yra iniciavęs išskirtinių meno projektų. Vienas jų – tai visuomenei prieinamo, atviro skulptūrų parko idėjos realizacija, įgyvendinta Kaptensgården viloje po kolekcininko mirties. Parkas buvo atidarytas 1998 m., o jame eksponuojamų skulptūrų rinkinys suformuotas iš mecenato ir jo bičiulio Arne Sundbergo asmeninių kolekcijų, padovanotų Landskrūnos municipalitetui 1983 m.
S. Anderssono pastangomis XX a. 6-7 deš. buvo surengtos kelios V. Kasiulio parodos: 1954 m. Malmėje ir Landskrūnoje; 1957 m. savo tapybos ir grafikos darbus rodė Stokholmo Strandvägen salėse surengtoje parodoje „Modernus menas namų aplinkoje“; 1959 m. Danijos sostinės Šarlotenborgo rūmuose buvo eksponuota V. Kasiulio tapyba ir grafika; 1961-aisiais surengta tapybos ir litografijų paroda Erebru; 1969 m. Landskrūnos dailės galerijoje Borstahuseno meno asiociacijos narių kasmetinėje rudens parodoje šalia 72-jų V. Kasiulio kūrinių buvo rodoma Jeano Carzou, Beno Bentzeno, Larso Bo, Ronaldo Burnso, Ove Olsono, Päro Sandbergo ir Gerdos Åkesson kūryba. Ši paroda vainikavo bičiulišką daug kūrybinių paskatų suteikusios verslininko ir menininko pažinties dvidešimtmetį.
Ilona Mažeikienė
